«

Ž. Makauskienė:

„Tikrojo atsakymo - deja, kartaus - ieškokime Lietuvių chartoje“


Deimantė Dokšaitė


Lenkijos lietuvės Živilės Makauskienės rankas „Pasaulio lietuvio" vairas pakliuvo 2003-iaisiais, kai šių pareigų imtis ją pakvietė tuometinis PLB atstovas Lietuvoje Australijos lietuvis Gabrielius Žemkalnis. Trejus metus vadovavusi žurnalui, ji sako jautusi stiprią tuometinio PLB valdybos pirmininko Vytauto Kamanto ir kitu valdybos narių paramą.
Kalbėdama apie „Pasaulio lietuvio“ sunkumus, Ž. Makauskienė siūlo atsiversti Lietuvių chartą, kurioje aiškiai parašyta: „Mūsų kovos ir aukos dėl lietuviškos knygos yra testamentinis įpareigojimas visoms Lietuvių Tautos kartoms. Lietuvis organizuoja ir remia spausdintą lietuvišką žodį.“

Kaip tapote „Pasaulio lietuvio“ redaktore?
Tai buvo 2003 metais, kai į Punską atvykęs tuometinis PLB atstovas Lietuvoje Gabrielius Žemkalnis pasiūlė man tapti „Pasaulio lietuvio“ redaktore. Taip pat su manimi apie tai kalbėjo ir tuometinis PLB valdybos pirmininkas a. a. Vytautas Kamantas. O su „Pasaulio lietuviu” kaip skaitytoja draugavau jau daugelį metų, nes nuolat atsirasdavo tautiečių JAV ar Kanadoje, kurie šį žurnalą mums atsiųsdavo, mat anoje sistemoje patiems prenumeruoti Vakaruose leidžiamą laikraštį buvo labai sudėtinga.
Kaip jums redaktoriaujant vykdavo darbas? Ar turėdavote gana bendradarbių? Kas būdavo sunkiausia?
Redaguoti „Pasaulio lietuvį“ ėmiausi jau elektroninio bendravimo laikais. Tad nors formaliai „Pasaulio lietuvio“ redakcijos būstinė buvo Punske, nedideliame miestelyje Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, internetu nebuvo sudėtinga susisiekti su lietuvių bendruomenėmis, pasklidusiomis po visą pasaulį. Manau, kad kaip ir kiekvienam naujam redaktoriui man pradžioje kilo tie patys iššūkiai, tarp kurių ne paskutinėje vietoje buvo bendradarbių prisiviliojimas. Kadangi prieš tai nemažai metų dalyvavau Lenkijos lietuvių bendruomenės veikloje, dalyvaudavau PLB Seimo posėdžiuose, man tai labai palengvino darbą. Ypač daug pagalbos ir supratimo sulaukiau iš tuometinės PLB valdybos - jos pirmininko a. a. V. Kamanto ir visų valdybos narių, ankstesnių „Pasaulio lietuvio“ redaktorių ir bendradarbių. Sunku paminėti visus, kurie man tuomet talkino, nemažai jų jau iškeliavę amžinybėn, jaučiau išskirtinį dėmesį, suprantama, ne dėl mano asmeninių savybių ar nuopelnų, bet dėl to, kad buvau Seinų ir Punsko krašto, Vakaruose vadinamo Suvalkų trikampiu, lietuvė. Kanados, JAV ar Australijos karo ir pokario lietuvių emigrantams šis kraštas nebuvo vien tik formalus eilinis užsienio lietuvių telkinys. Daugelis jų sovietmečiu, negalėdami atvykti į okupuotą Lietuvą, važiuodavo į Punską ir Seinus, kad pajustų lietuvybės dvasią - išgirstų dzūkų šneką, pasiklausytų lietuviškų dainų, pamatytų lietuvišką kaimą ir, nors iš tolo, per Galadusio ežerą, pažiūrėtų į savąją Tėvynę. Ačiū Jiems už tai.
Jau keletas metų, įskaitant ir tuomet, kada jūs redagavote, „Pasaulio lietuvis“ išgyvena ne pačius lengviausius metus, vis trūksta prenumeratorių ir lėšų. Kaip manote kodėl? Ir ką patartumėte daryti šioje situacijoje?
Manau, kad apskritai popierinė spauda išgyvena ne pačius lengviausius laikus ne tik Lietuvoje ir ne tik lietuviška. „Pasaulio lietuvis“ išsilaiko iš prenumeratorių ir rėmėjų, bent jau mano redagavimo laikais nebuvo žurnale reklamų. Mažėjant prenumeratorių gretoms, senka lėšos. Kodėl taip yra? Tikriausiai tai lemia daug aplinkybių, pvz., tik paminėsiu ilgą kelionę už Atlanto. Kaip man tuomet sakydavo skaitytojai, jiems nusibosta laukti. Vis dėlto manau, kad tai tėra tik labai maža dalis tiesos, o tikrojo atsakymo - deja, kartaus - ieškokime Lietuvių chartoje: „Mūsų kovos ir aukos dėl lietuviškos knygos yra testamentinis įpareigojimas visoms Lietuvių Tautos kartoms. Lietuvis organizuoja ir remia spausdintą lietuvišką žodį.“
Kokios patirties įgijote? Kokių pažinčių atradote redaguodama „Pasaulio lietuvį“? Kodėl nustojote redaguoti žurnalą?
Kaip jau minėjau, redaguojant „Pasaulio lietuvį“, vertingiausia patirtis buvo pažintys, nors ne visuomet tiesiogiai, o dažniausiai per internetinį ryšį, su žurnalo bendradarbiais bei skaitytojais. Žurnalą nustojau redaguoti 2006 metais, kai pasikeitė PLB vadovybė. Tai buvo abipusis mūsų susitarimas.
Kuo užsiimate dabar?
Gyvenu Vilniuje. Bendradarbiauju su Lenkijos lietuvių žurnalu „Aušra“, kartais rašau į Lietuvos spaudą.
Nors Varšuvoje lietuvių būta visada, tačiau kalbant apie Lenkijos lietuvius, pirmiausia iškyla Punsko ir Seinų lietuvių paveikslas. Pati Varšuvoje praleidote daugiau nei tris dešimtmečius. Kokia ta Varšuvos lietuvių bendruomenė, kurios dalimi buvote ir pati?
Apie Varšuvos lietuvių bendruomenę galima kalbėti istoriniu ir šių laikų aspektu. Istoriniu - tada prieš akis iškyla Vinco Kudirkos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir daugelio kitų iškilių lietuvių paveikslas. XIX ir XX šimtmečio pradžioje Lenkijos sostinėje veikė lietuvių chorai, buvo spausdinami lietuviški žurnalai, net kunigaikštienė Marija Radvilienė lietuviams padovanojo bažnytėlę ir pati, nors jau nemokėjo lietuviškai, prižiūrėdavo, kad pamokslai būtų lietuvių kalba. Karas, okupacija, tremtys neaplenkė ir Varšuvos lietuvių. Galima sakyti, kad po karo Varšuvoje liko tik vienas kitas senbuvis lietuvis. Komunistinis režimas nebuvo palankus jokiai tautinei veiklai. Ji pradėjo atsigauti tik šeštajame dešimtmetyje. Tuomet Varšuvoje įsikūrė nedaug lietuvių, kurie repatrijavo iš Lietuvos, dalis iš jų buvo lenkų kilmės. Jie įkūrė Lenkijos lietuvių draugijos Varšuvos skyrių. Jo veikla žymiai pagyvėjo, kai septintajame dešimtmetyje į Lenkijos sostinę plūstelėjo jaunimas iš Seinų ir Punsko krašto. Dabar vis mažiau Punsko lietuvių pasirenka studijas Varšuvoje, juos labiau traukia Lietuva. Varšuvos lietuvių bendruomenę galėtų papildyti iš Lietuvos atvykusieji tautiečiai. Deja, tik vienas kitas įsitraukia į lietuvišką veiklą, o nemažai yra ir tokių, kurie sako, kad jiems lietuvybė jau atgrasi tapo.