«

Mažiau kalbų, daugiau darbų


Edvardas Šulaitis kalbina buvusį „Pasaulio lietuvio“ redaktorių, buvusį PLB valdybos pirmininką ir buvusį PLB atstovą Lietuvoje Vytautą Kamantą, švenčiantį 80-mečio sukaktį.

Kas yra Vytautas Kamantas, turbūt žino dažnas mūsų tautietis, gyvenantis ne tik Šiaurės Amerikos žemyne, bet ir Lietuvoje bei kitoje žemės rutulio dalyje. Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių biografijų žinyne („JAV lietuviai“, išleistas Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto Vilniuje 1998 m.) jis pristatytas gana kukliai - mechanikos inžinierius, visuomenės veikėjas. Šio vyro pasireiškimų skalė yra kur kas platesnė. Ji išmarginta daugeliu įvykių bei atsitikimų, kurie Vytautą lydėjo nuo pat gimimo dienos (1930 m. kovo 25 d. Macikuose, Šilutės valsčiuje) iki šių dienų Grand Ra-pids mieste, Michigano valstijoje, JAV.
Per savo garbingo amžiaus 80-ies metų periodą Vytautas daug pergyveno, daug dirbo savo pasirinktam kraštui Amerikai, o ypač tėvynei Lietuvai, kurią turėjo palikti ankstyvoje jaunystėje. Bet ir gyvendamas svetur savo gimtinės jis turbūt nebuvo užmiršęs nė vienai minutei. Tai patvirtina jo gausūs darbai lietuvybės naudai nuo 1945 m. Vokietijoje ir nuo 1949 m. atvykus į JAV, į New York miestą pas gimines.
Jo veikla jaunimo (moksleivių, ateitininkų, skautų, studentų) ir kitose lietuvių organizacijose, lietuvių spaudoje, tarnyba JAV kariuomenėje Korėjos karo metu, mokslo studijos Cleveland, Ohio, profesinis darbas Cleveland, Chicago ir Grand Rapids miestuose, šeimos rūpesčiai buvo jo turiningas gyvenimas. Jis, kaip ir daugelis kitų, taip vadinamų dypukų, gyveno du gyvenimus - sugrįžęs iš savo tiesioginių pareigų, kurios buvo būtinos savo šeimos egzistencijai palaikyti, vakarais, dažnai - naktimis ir savaitgaliais dirbo lietuvybės išlaikymo labui!
Per daug būtų vardinti visas lietuvių ir amerikiečių organizaci-jas, kurioms jis priklausė, sąžiningai dirbo ir buvo vadovaujamuose postuose, įskaitant ir patį aukščiausiąjį - Vytautas keturias kadencijas arba 16 metų buvo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybų pirmininkas (1978-1988 ir 1997-2003). 2000 m. už nuopelnus Lietuvai Vytautas buvo apdovanotas Didžiojo Lietu-vos kunigaikščio Gedimino II laips-nio ordinu (dabar Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi).
Bet apie savo gyvenimą ir veiklą tegul jis pasakoja, atsakyda-mas į klausimus, nes geriausiai žino ir prisimena.
- Kokius prisiminimus išsivežėte iš Lietuvos, kurią reikėjo kartu su tėvais palikti, bėgant nuo artėjančios rusų kariuomenės?
- Daug gerų vaikiškų prisiminimų liko mano atmintyje apie gražią Lietuvą, gimines ir draugus iš vaikystės laikų, iš mokyklų, iš kaimų ir miestelių, nes tėvai daug kur gyveno: Macikuose prie Šilutės, Kauno mieste, dvare prie Kaltinėnų, Kriūkuose, kaime prie Zarasų, Ku-dirkos Naumiestyje ir Šakiuose. Gimiau Lietuvos kariuomenės karininko Juozo Kamentavičiaus ir mokytojos Onos Kabašinskaitės šeimoje Macikuose. Daug vasarų praleisdavau pas senelius Kabašinskus Birštone. Šeimoje, mokyklose ir gimnazijoje (Šakių) girdėjau apie tėvynės meilę, Lietuvos istoriją, patriotizmą. <...>

Visą  straipsnį skaitykite: „Pasaulio lietuvis“, 2010, Nr. 5, p.4-7
 

 http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0002760569