«

Sveikinimai  „Pasaulio lietuviui“ :    
„Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų“.

Prisiminus šiuos Maironio žodžius pagalvoju, o vis dėlto kaip būtų buvę nuostabu, kad mūsų kalba nebūtų buvusi drausta ir sąmoningai naikinama. Šiandieną turėtume daug platesnę literatūrą, geriau suprastume savo tautos praeitį ir kultūrą. Kita vertus, gal kaip tik dėl šios priežasties lietuviai ypatingai pamilo knygas ir istoriją, pamilo rašytą žodį.
Ant mano rašomojo stalo guli senieji 1966-1976 m. „Pasaulio lietuvio“ numeriai, redaguoti Stasio Barzduko. Juos bevartant, sugrįžta tiek daug atsiminimų. Prieš akis išnyra buvę veikėjai, valdybos, įvairūs suvažiavimai, šventės, seimai, jaunimo kongresai. Kiek daug išsakyta įvairių minčių apie mūsų tautos ir valstybės likimą, svarstyta kaip organizuotis, kaip išlikti lietuviais svetimuose kraštuose ir šias vertybes perduoti ateinančiom kartom.
Su „Pasaulio lietuviu“ bendradarbiavau jau daug vėliau, kuomet teko vadovauti LR Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisijai ir būti PLB valdyboje. Lietuva buvo atstačiusi nepriklausomybę, mūsų rūpesčiai pasikeitė, nereikėjo galvoti apie Lietuvos išlaisvinimą, tačiau tapo svarbus kitas dalykas - Lietuvos valstybės įsitvirtinimas Vakarų pasaulyje. Į Pasaulio Lietuvių Bendruomenę įsijungė vis daugiau ir daugiau kraštų. Mums rūpėjo ne tik santykiai su Lietuva, kaip ir kuo Lietuvai padėti, bet kartu rūpėjo, kaip geriau susiorganizuoti, rūpėjo kad visi kraštai vadovautųsi tais pačiais idealais, tai yra „Lietuvių Charta“. Skirtumai tarp mūsų nebuvo maži, labai džiaugėmės, jog galėdavome susikalbėti lietuviškai, bet ir tai ne visi. Būdama PLB valdyboje nekantriai laukdavau „Pasaulio lietuvio“, redaguoto Živilės Makasukienės, Suvalkų trikampio dukros. Ji įdomiai pristatydavo įvairių kraštų veiklą, sumaniai pakomentuodavo Lietuvos ir tuometinės išeivijos problemas.
Tenka išgirsti diskusijas, kad ateityje spausdintos knygos ir žurnalai nebus reikalingi, o internetas vis labiau ir labiau perims šią sritį. Nors internetas yra naudingas, ypač rašantiems, studijuojantiems, čia daug įvairios informacijos, tačiau internetas spausdintų raštų neatstos. Štai peržiūriu „Pasaulio lietuvio“ numerius. Juos matydama kitaip mąstau, kyla skirtingos mintys nei į žurnalą žiūrėčiau interneto puslapiuose. O ką tektų perduoti savo vaikams? Į knygą galiu įrašyti, paaiškinti, kodėl ji man svarbi ir tikėtis, kad jie brangins tą dovanotą knygą ar leidinį taip, kaip ir aš branginau.
1966 m. „Pasaulio lietuvyje“ buvo įdėta citata iš Prano Gaidamavičiaus (Gaidos) straipsnio „Jaunimas dviejų kultūrų sankryžoje“ (Aidai, 1966, Nr. 2): „Vyresniosios kartos misja šiuo metu yra ne smerkti, o suprasti jaunimą ir jam padėti atrasti kelius į lietuviškąją kultūrą, kuri būtų pakankama sudaryti pagrindinei bazei į kultūrų pusiausvyrą. Jaunimo gi uždavinys – turtinti save turimais kultūriniais lobiais ir suformuoti tokį lietuvio tipą, kuris būtų universalus savo kultūriniu platumu ir lietuviškas savo individualumu bei savo ištikimybe tautai, iš kurios gelmių yra atėjęs gyventi“.
„Pasaulio lietuvio“ redagavimą perėmė jaunesnioji karta. Drįstu galvoti, kad praeityje kažkas buvo padaryta gerai.
Linkiu „Pasaulio lietuviui“ dar ilgai gyvuoti ir būti kelrodžiu mūsų margaspalvei Pasaulio Lietuvių Bendruomenei.

Pagarbiai

Liūda Rugienienė