«

A.Barzdukas:

„Tėvas džiaugtųsi, kad jo pradėtas „Pasaulio lietuvis“ taip išaugo“


Deimantė Dokšaitė

Tęsdami jubiliejinių „Pasaulio lietuvio" metų interviu ciklą šį kartą pristatome šio žurnalo steigėją ir pirmąjį redaktorių Stasį Barzduką. Tiesa, kalbiname ne jį patį, nes jau senokai jis iškeliavęs amžinybėn, bet jo sūnų Algirdą Barzduką, kuris su tėveliu gerai sutarė, buvo ne tik jo sūnus, bet ir draugas bei lietuviškos veiklos bendradarbis ir mielai sutiko savo prisiminimais pasidalinti.

Jūsų tėvelis Stasys Barzdukas buvo „Pasaulio lietuvio“ pradininkas ir ilgametis vyriausiasis redaktorius. Gal kada prasitarė, o gal ir šiaip numanote, kodėl jis nusprendė pradėti šio žurnalo leidybą? Kokia buvo pirminė „Pasaulio lietuvio“ misija?
PLB tuomet pirmininkavo Juozas Bachunas, šviesus, išmintingas pirmosios lietuvių emigracijos palikuonis. Nors J. Bachunas buvo vadinamųjų tautinių pažiūrų, dirbdamas organizacinį, visuomeninį darbą, kaip ir mano tėvas, į „savus“ ir „nesavus“ žmonių neskirstė, žiūrėjo, su kuo galės sutarti ir kas sugebės gerai dirbti. Jis buvo gražiai prasigyvenęs, Mičigano valstijoje turėjo didelę, populiarią vasarvietę, vadinamą „Tabor Farm“. Ji garsėjo geru golfo aikštynu ir puikiu valgiu. Turėjo daug nuolatinių svečių, kurie ten kas metai atostogaudavo. Tėvas buvo PLB valdybos vykdomasis vicepirmininkas. J. Bachunas jam paskambindavo ir PLB reikalais jiedu dažnai kalbėdavosi. Tėvas vis buvo susirūpinęs, kad Bendruomenei reikia geresnių, nuolatinių ryšių, veiklos žiniomis ir informacija dalintis, Bendruomenės mintį toliau skleisti. Tada, aišku, nebuvo jokio interneto ir net užmiestinis telefono ryšys buvo labai brangus, tik tokiems kaip J. Bachunas įmanomas, nors jis pinigų irgi be reikalo nemėtė. Amerikos paštas tada buvo palyginti pigus, todėl tėvas Bachunui pasiūlė mintį, kad reikėtų leisti periodinį biuletenį, kurį būtų galima paštu net ir už Amerikos ribų platinti. Iš tų kelių kraštų, kuriuose lietuvių bendruomenės jau buvo įsisteigusios, gaunamų solidarumo įnašų įmokų tokį biuletenį išspausdinti ir siuntinėti pakankamai lėšų nebuvo. Tada J. Bachunas tėvo paklausė, jei jis skirs savo asmeninių lėšų, ar šalia kitų savo pareigų tokį žiniaraštį tėvas imtųsi redaguoti ir leisti. Tėvas sutiko ir taip gimė „Pasaulio lietuvis“.
Kokia buvo toji „Pasaulio lietuvio“ pradžia? Kaip sekėsi tuomet jį leisti? Kaip atsirado prenumeratoriai? Redakcija? Kaip į naują leidinį reagavo lietuvių visuomenė?
Daug medžiagos spaudai paruošdavo pats tėvas. Būdamas lietuvių kalbos mokytojas (išeivijoje, šalia visuomeninės veiklos, visą laiką dėstė šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje), jis labai rūpinosi, kad spausdintame puslapyje būtų kiek galima mažiau klaidų. Daug medžiagos tada ateidavo ranka rašyta, tai jis taip rūpinosi, kad - kaip jis sakydavo - „Dirvos Čiuberkis“ (tuometinis „Dirvos“ redaktorius Jonas Čiuberkis; „Pasaulio lietuvį“ tuomet spausdino Klivlande esančio „Dirvos“ laikraščio spaustuvė) negalės tokio ranka parašyto teksto „tinkamai“ linotipu surinkti. Todėl jis beveik visą gautą medžiagą perrašydavo rašomąja mašinėle ir taip ištaisydavo lietuvių kalbos - ir rašybos klaidas. Aš bandydavau jį įtikinti, kad rinkėjai, linotipininkai, gali bet kokį, kad ir labiausiai subraukytą rankraštį surinkti, bet tėvas sakydavo, kad, korektūras skaitant, jam bus tik daugiau darbo ir spaustuvė turės dar kartą rinkti, kas vėl kainuos. Kas mėnesį, dažniausia vakarais ar šeštadienį, tėvas arba nueidavo, arba autobusu nuvažiuodavo į „Dirvą“ ir jiedu su redaktoriumi J. Čiuberkiu surinktą tekstą į puslapius sulaužydavo, sudėdavo į tai, ką jie vadino „geldomis“. Paskui „Dirva“ įsigijo ofseto spausdinimo priemones, tai tas laužymo darbas palengvėjo, tekstą jau rinkdavo nebe metalinėmis raidėmis, bet atspaustą klijuodavo ant tokių mėlynai suliniuotų lapų, kuriuos paskui fotografuodavo spausdinimui. Tas darbas buvo gana gaišus, bet ir tėvas, ir ypač J. Čiuberkis buvo gerokai įgudę ir beveik viskas „iš pirmo karto“ gerai išeidavo. Kada mes 1949 metais atvykome į Ameriką, pirmas didesnis mūsų pirkinys buvo rašomoji mašinėlė, kuria buvo galima lietuviškais rašybos ženklais rašyti. Ji kainavo 105 dolerius, kas tada buvo milžiniška suma, bet tėvas nutarė, kad tokios mašinėlės mums būtinai reikia. Tai aš nuėjau į Klivlande esančią „Royal“ mašinėlių atstovybę ir ten su jų specialistu sukūrėme tokią klaviatūrą, kuria mes, vaikai, galėjome nieko nekeisdami mokyklos reikalams rašyti angliškai ir, kada reikėdavo, buvo patogu rašyti lietuviškai. Senoviškas, „smetoniškos“ klaviatūros išdėstymas anglų kalba rašyti netiko, todėl sugalvojau tokią sistemą, kad lietuvišką ženklą rašant mašinėlės volelis nepasistumtų ir tada buvo galima spausti reikiamą raidę. Ta mašinėle, parėjęs iš darbo geležinkelyje, tėvas iki vėlaus vakaro prie rūsyje esančio rašomojo stalo - kaip mama sakydavo - ir „kalė“. Paskui panašių, jau elektrinių rašomųjų mašinėlių buvo galima nusipirkti, bet tėvas sakydavo, kad mūsų 1950 metais sugalvota „rankinė“ buvo tobuliausia. Ji jam beveik visą gyvenimą tarnavo. Automobilį tėvai įsigijo tik po aštuonerių metų Amerikoje, kai aš jau buvau baigęs universitetą. Pirmoji naudotą automobilį nusipirko sesuo ir taip šeima apsiėjo.
Kas jūsų tėveliui „Pasaulio lietuvyje“ buvo svarbiausia? Kokias temas jis pirmiausia norėjo atspindėti? Kokių tikslų siekė?
Manau, kad svarbiausia buvo du dalykai: pirmiausia, surinkti kiek galima daugiau žinių apie įvairių kraštų bendruomenių veiklą. Kaip matau, ir dabar „Pasaulio lietuvyje“ tai nepasikeitė, tik jis daug ir tų žinių yra gerokai daugiau. Antras uždavinys buvo puoselėti ir aiškinti Bendruomenės organizacijos mintį. Bendruomenė kūrėsi, atsisakydama tada vyravusio politinių partijų pagrindu išeivijos visuomenės pasiskirstymo principo. Ji siūlė jungtis tiesioginės demokratijos, asmeninio kiekvieno nario dalyvavimo ir savęs paties ar pačios atstovavimo pagrindais, pagal nuostatas, kurios laidavo, kad ir mažumos balsas visada būtų išklausytas. Toks susitvarkymas sulaukė pasipriešinimo, nes daug kas tokios „nepartinės“ demokratijos nesuprato, laikė, kad tuo norima paneigti ar panaikinti iš Lietuvos atsivežtus ir Amerikoje rastus tradicinius grupinius, ideologinius junginius, kurie ėmėsi kalbėti išeivijos vardu. Bendruomenės kūrėjai tikrai nesiekė nieko nei pakeisti, nei panaikinti, bet tokiais visuotinės demokratijos pagrindais susieti kiek galima daugiau išeivijos lietuvių. „Pasaulio lietuvyje“ tokia „ideologija“ ir buvo skleidžiama dažnai atremiant vieną kitą nepagrįstą, dėl visokių „baimių“ atsiradusį Bendruomenės ir jos vadovų puolimą spaudoje.
Minėjote, kad dažnai aplankydavote tėvelį, grįžęs pas jį kalbėdavote ir apie žurnalą, tardavotės. Papasakokite apie tuos pokalbius, apie tuos pasitarimus? Kuo tada džiaugtasi, dėl ko kildavo rūpesčių?
Tėtė ir aš visada, iki pat jo gyvenimo pabaigos, buvom ne tik tėvas ir sūnus, bet ir draugai, lietuviškos išeivijos veiklos bendradarbiai. Todėl visada labai atvirai ir dažnai apie viską nuomonėmis pasikeisdavome. Tėvas buvo vienas JAV LB steigėjų ir pirmasis jos Krašto valdybos (tada, Centro valdybos) pirmininkas. Bendruomenės steigėjai rėmėsi Lietuvių Charta, VLIKo pirmininko prelato Mykolo Krupavičiaus pasiūlyta išeivijos lietuviškos bendruomenės susiorganizavimo samprata. Bendruomenę kuriant, tėvas bendradarbiavo su daugeliu labai gerų, veiklių ir išmintingų, sutariančių įvairių „pakraipų“ žmonių, tad Bendruomenė gimė daugeliui bendrai dirbant ir stengiantis. Tačiau širdyje jaučiu, kad Bendruomenės „idėjiniai“ pagrindai ir susitvarkymas nuolat vystėsi mūsų namuose. Kai dar ten gyvenau, atsimenu, Lietuvių bendruomenė prie mūsų šeimos pietų stalo buvo vienas svarbiausių šeimos „narių“. Svarbiausias rūpestis tada buvo, kad Bendruomenės idėja būtų suprasta ir kad būtų ja įtikėta. Net ir politinių sambūrių veikėjai, kurie Bendruomenės mintį suvokė ir jos reikalingumui pritarė, dažnai nedrįso viešai, spaudoje tuo klausimu kalbėti. Ilgokai užtruko, kol gausioje išeivijos spaudoje Bendruomenės mintis ir veikla atrado savo vietą, o kai kurioje, tokioje kaip Čikagoje vadinamųjų „socialistų“ leistas laikraštis „Naujienos“, Amerikos lietuvių bendruomenė ir jos veikėjai buvo ujami ir niekinami iki kol „Naujienos“ apie 1986 m. nustojo ėjusios.
Kokį savo tėvelį prisiminate? Koks jis buvo šeimoje? Koks jis buvo pasaulio lietuvis? Kokiomis svarbiausiomis vertybėmis vadovavosi?
Tėvas buvo darbštus ir pareigingas. Ką prižadėjo, visada padarydavo. Nuo pat atvykimo į Ameriką dirbo sunkų fizinį staliaus ir šaltkalvio darbą geležinkelio prekinių vagonų taisymo dirbtuvėje, žiemą ar vasarą, lyja, sninga ar giedra, visą laiką lauke. Darbą pradėdavo anksti iš ryto, tad namo grįždavo apie pusę keturių po pietų, nusiprausdavo ir sėsdavo rūsyje prie rašomosios mašinėlės. Į viršų užlipdavo vakarieniauti, peržiūrėdavo gausų gautą paštą ir vėl iki kokios vienuoliktos valandos praleisdavo prie rašomojo stalo. Namų reikalais daugiausiai rūpinosi mama, kartais pasitardama su mumis, vaikais, nors visus „sunkius“ darbus, „veikimą“ atidėjęs į šalį, tėvas mielai dirbdavo. Dar iš vaikystės atsimenu, kad jis buvo nagingas, kišeniniu peiliuku visokių žaislų mums padarydavo. Darbas geležinkelyje buvo geras dviem atžvilgiais: fizinį darbą dirbdamas, kaip tėvas sakė, namo grįždavo su „švaria, nepavargusią galva“, per dieną sugalvodavo, ką vakare reikės parašyti, dėl ko pasitarti, su kuo posėdžiauti. Kita gera tos tarnybos savybė buvo ta, kad tėvas galėjo geležinkeliu veltui keliauti, važinėti į posėdžius ir suvažiavimus. Nei šeimai, nei Bendruomenei tai nieko nekainavo. Mama jam suvyniodavo sumuštinį, jis sėsdavo penktadienį vakare į traukinį, per naktį atsirasdavo Čikagoje (kur jį sutikdavo jo brolis Kazimieras) ar Niujorke ir, savaitgalį posėdžiavęs, sekmadienio vakare vėl sėsdavo į traukinį, pirmadienio ryte išlipdavo tiesiai į darbą. Išmiegodavo traukiny sėdėdamas. Jam buvo siūlyta geresnių, net savo srities darbų, bet mes visi jau buvome mokyklose ir tėvas ypač nenorėjo tokių keliavimo galimybių atsisakyti. Visuomeniniame darbe jis buvo ypač taupus, niekad jokio atlyginimo nei už redagavimą, nei už jokias kitas pareigas negavo. Mama sakydavo, tai bent už pašto ženklus atsiimk, bet jis buvo įsitikinęs, kad - „kol dar galim“ - visuomenines lėšas reikia taupyti „svarbesniems reikalams“. Porą vasarų tėvas buvo pasiėmęs nemokamų atostogų ir lietuvių kalbą dėstė Fordhamo universiteto vasaros kursuose Niujorke. Gyvendavo studentų bendrabutyje ir tik skųsdavosi, kad ten buvo per daug triukšmo.
Taip pat tėvą buvo sunku supykdyti. Nepaisant to, kaip jis buvo spaudoje puolamas ir pravardžiuojamas, viešai visa tai jis šaltai, ramiai priimdavo, kito nuomonę išklausydavo, visada bandydavo nuosaikiai ir mandagiai kalbėtis, nors aš žinojau, kad tokie priekaištai ir puolimai viduje jį iki ašarų skaudino.
Kaip manote, ką šiandien atsivertęs „Pasaulio lietuvį“ pasakytų jūsų tėvelis? Ką apie leidinį šiandien manote jūs pats?
Tėvas tikrai būtų nustebęs ir džiaugtųsi, kad jo pradėtas kuklus „Pasaulio lietuvis“ taip išaugo ir išgražėjo, pavirto puikiu, pirmaeiliu lietuvišku žurnalu, ir būtų ypač džiaugęsis jo turiniu, tuo, kad redakcija sugeba surinkti tiek daug žinių, straipsnių ir nuotraukų, kad iš viso lietuviško pasaulio turima tiek daug bendradarbių.
Mano nuomonė? Atvirai pasakysiu, kurį laiką buvo sunku „dorotis“ su pasikeitusiu žurnalo puslapių išdėstymu, kaip Lietuvoj dabar sakoma, „maketavimu“, kuris buvo daugiau „meniškas“, nei skirtas, kad skaitytojui būtų patogiau ir lengviau žurnalą skaityti. Kartais būdavo sunku atsekti, kur straipsnis prasideda, kur pasibaigia. Tačiau malonu, kad ir „Pasaulio lietuvio“ puslapiai dabar „ramesni“ pasidarė. Kadangi „Pasaulio lietuvis“ daugiausia skaitomas už Lietuvos ribų, kitas dalykas, su kuriuo mums sunku susitaikyti, tai tas nelemtas, nuo sovietinės okupacijos dienų Lietuvoje dar vis užsilikęs kitų kalbų pavadinimų, pavardžių ir vardų „pagal tarimą“ perrašinėjimas, „transkribavimas“. „Pasaulio lietuvį“ skaito išsilavinę, ne vieną kalbą mokantys skaitytojai ir toks „transkribavimas“ jiems tikrai nereikalingas. Na, ir, aišku, erzina nuolatinis vardo pirmosios raidės prie tos pačios pavardės tam pačiam straipsnyje kiekvieno paminėjimo nuolatinis kartojimas. „Naujasis Židinys / Aidai“ yra vienintelis Lietuvoje leidinys, kuris tokio „stiliaus“ atsisakė. „Pasaulio lietuvis“ irgi galėtų taip „suvakarėti“. Taip pat išeivijoje jau seniai atsikratyta kitos iš sovietinės okupacijos dienų paveldėtos senienos ir, pvz., JAV LB pavadinimo abu žodžiai jau seniai rašomi juos pradedant didžiosiomis raidėmis, idant oficialiai inkorporuotos ir „registruotos“ organizacijos pavadinimą būtų galima nuo bendrinės Amerikoje gyvenančių lietuvių bendruomenės sąvokos atskirti. Gal kada nors tokia rašybos logika ir Lietuvoje bus suvokta. Čia „Pasaulio lietuvis“ galėtų užimti vadovaujamą vaidmenį.
Pastaruoju metu „Pasaulio lietuvis“ išgyvena ne geriausias dienas, labai stokoja prenumeratorių. Kaip manote kodėl ir ką būtų galima padaryti, kad tų skaitytojų atsirastų daugiau?
„Popierinės“ žiniasklaidos gyvenimas dabar visur sunkėja. Skaitytojų skaičius mažėja, nes kitos susižinojimo priemonės darosi prieinamesnės, patogesnės, greitesnės ir pigesnės. Gal praverstų apie „Pasaulio lietuvį“ kitoje lietuviškoje spaudoje pranešti, į naują numerį dėmesį atkreipti. Gal reikėtų pagalvoti apie jo paprastinimą, kad ir spausdinimo, ir siuntimo išlaidos susitaupytų. Gal vietoj dabartinio tikrai gražaus, patrauklaus, pirmaeilio žurnalo būtų galima tarsi grįžti prie to paprasto, susižinojimo „biuletenio“ formato, kokį leido ir redagavo mano tėvas. Žinoma, būtų liūdna, kad taip atsitiktų, bet gal tai darosi neišvengiama.
Neretai pasvarstoma ir apie tai, kad atėjo laikas nutraukti „Pasaulio lietuvio“ leidybą, nes yra pernelyg nuostolingas. Ką apie tai manote jūs? Ką pasakytų jūsų tėvelis?
Nors nemažai spaudos pereina ir prie internetinių laidų, „Pasaulio lietuvio“ dar vis būtinai reikia, nes daugeliui pasaulio lietuvių bendruomenių joks kitas lietuviškas periodinis leidinys nėra prieinamas. Apie internetinę laidą būtų galima pagalvoti. Pvz., „bernardinai.lt“, atrodo, yra gana populiarus, gausiai lankomas tinklapis. Žinoma, dar yra labai daug žmonių, kuriems kompiuterinis skaitymas nėra prieinamas, bet lygiagrečiai ką nors panašaus pabandyti gal ir būtų galima. O geros redaktorės ir redakcijos tam vis tiek reikės. Tėvas naujovėms niekada neprieštaravo. Kai pasiūliau, kad Bendruomenei reikėtų įsivesti Amerikoje visuotinai naudojamas susirinkimų tvarkos taisykles, jis tuojau pritarė, kad posėdžiaujant ir įvairiuose suvažiavimuose svarstant siūlymus tokios standartizuotos taisyklės būtų patogios, reikalingos ir naudingos. Esu tikras, kad jis būtų labai nusiminęs, jei „Pasaulio lietuvis“ dingtų, bet jei koks kitoks, antras jo formatas atsirastų - neprieštarautų. Jaunimą naujais keliais eiti jis visada skatino ir rėmė.