«

 

Tikslas – įprasminti savo būtį

Viktorija Lipeikytė

Tęsiame straipsnių seriją apie ankstesnius „Pasaulio lietuvio“ redaktorius. Šį kartą norime skaitytojų dėmesiui pristatyti Arvydą Reneckį. A. Reneckis redagavo „Pasaulio lietuvį“ gana trumpai, tačiau jam redaguojant leidinys įgavo naują veidą ir pasikeitė savo turiniu. Tiek gyvendamas Lietuvoje, tiek Amerikoje A. Reneckis savo gyvenimą siejo ir sieja su žiniasklaida bei dokumentika. Lietuvoje jis dirbo kino studijoje „Dokumentika“, apsigyvenęs Amerikoje filmavo mokomuosius filmus Čikagos reabilitacijos institute, įkūrė lietuvišką televiziją ALTV. Dirbdamas žurnale „Pasaulio lietuvis“ bendradarbiavo su tokiais kultūros bei visuomenės veikėjais kaip Vytautas Kamantas, Regina Narušienė, kūrė dokumentinius filmus apie iškilias Lietuvos ir išeivijos asmenybes.

Lietuvą palikote 1989 metais – Sąjūdžio laikotarpiu. Kokie įvykiai lėmė jūsų išvažiavimą į JAV?
Palikau Lietuvą, kai jau drąsiai buvo kalbama apie Nepriklausomybę. Tuo metu dirbau labai įdomų darbą kino studijoje „Dokumentika“ – kūriau dokumentinius filmus, todėl skaudėjo širdį, tačiau kitos išeities neturėjau. Mano dukra sirgo reta akių liga, kurios tada negalėjo išgydyti ne tik Lietuvos, bet ir Sovietų Sąjungos gydytojai. Vienintelė viltis buvo Amerika, tad su žmona susikrovėme lagaminus ir išvažiavome. Galvojome trumpam, tačiau užtrukome gerokai ilgiau. Po metų grįžau į Lietuvą pasiimti likusių dviejų sūnų, nes jau žinojau, jog mūsų gyvenimas tęsis JAV.

Kokia buvo JAV gyvenimo pradžia?
Kadangi Amerikoje buvau lankęsis anksčiau – 1988 metais filmavau dokumentinį filmą apie teatro režisierių Eimuntą Nekrošių, pradžia nebuvo sunki. Filmuodamas šį filmą susipažinau su daugybe intelektualių žmonių, kurie man ir padėjo. 1990 metais vėl filmavau – baigiau žymaus fotografo Algimanto Kezio, buvusio jėzuito, kažkada pradėtus ir nebaigtus filmus apie dailininką Viktorą Petravičių, rašytoją Marių Katiliškį. Žinoma, dėl menko biudžeto, kuris padengdavo tik dalį išlaidų, pavyzdžiui, tik kuro išlaidas, išgyventi su šeima buvo neįmanoma. Todėl darėme kaip visi: valėme, dažėme, kalėme, statėme. Buvome visur, kur tik buvo darbo. Prisimenu, net lietuvių valytojų grupė buvo susikūrusi (juokiasi – aut. past.).
Vėliau trejus metus dirbau Čikagos reabilitacijos institute. Šio instituto pagrindinė užduotis – grąžinti žmones į gyvenimą po traumų. Reabilitacijos centras bendradarbiauja su Northwestern universiteto Memorial ligonine, todėl reikėdavo filmuoti operacijas, mokomuosius filmus. Tai man ne tik neleido atitrūkti nuo filmavimo, bet ir padėjo mano vaikui gauti medicininį draudimą, kas tada buvo labai sunku.

Kaip pradėjote redaguoti žurnalą „Pasaulio lietuvis“?
Į mane kreipėsi Leonas Narbutis, kuris tuo metu buvo dienraščio „Draugas“ ir lietuviškos radijo laidos „Margutis“ bendradarbis. Jis pranešė, jog „Pasaulio lietuviui“ yra reikalingas redaktorius ir pasiūlė imtis žurnalo redagavimo. Sutikau, nors tuo metu mano kuriama lietuviška televizija skaičiavo ketvirtus metus ir reikalavo daug laiko bei energijos išteklių. Tačiau pamaniau, jog tai susijusios sferos ir viena kitą papildys, todėl sugebėsiu dirbti ir televizijoje, ir žurnale. Tapau redaktoriumi po tuometinio „Pasaulio lietuvio“ redaktoriaus B. Nainio ir PLB pirmininko V. Kamanto konflikto. Jie abu pagal išsilavinimą buvo inžinieriai, tačiau nelabai sutarė tarpusavyje. Tarp jų įvykus konfliktui B. Nainys buvo nušalintas nuo redagavimo pareigų. Kurį laiką V. Kamantas tuo bandė užsiimti pats, tačiau jam pritrūko laiko. Ir tada aš pradėjau redaguoti „Pasaulio lietuvį“ nieko apie visą tą istoriją nežinodamas (juokiasi – aut. past.).

Kokie buvo darbo ypatumai?
Mano užduotis buvo pritraukti kuo daugiau naujų skaitytojų, ypač naująją išeivių kartą, ir tai pasirodė kur kas sunkiau nei aš galvojau. Pasitardami pakeitėme turinį – pašalinome ilgus vedamuosius straipsnius ir juos pakeitėme naujienomis iš įvairių pasaulio kraštų, kuriuose buvo įsikūrusios lietuvių bendruomenės. Žinoma, informacija vėluodavo, nes tuo metu internetas dar nebuvo taip plačiai naudojamas, tačiau ji neprarasdavo savo aktualumo ir vis tiek būdavo įdomi. Taip pat man pavyko pasiekti, kad žurnalas turėtų spalvotą viršelį. Leidinį priartinau kiek galima arčiau prie žurnalo tipo. Redagavau trumpą laiką, nes mūsų nuomonės su PLB vadovybe susikirto. Pamačiau, jog neįgyvendinsiu man skirtų užduočių, o ir kaip galiu tai padaryti, kai man neatriša rankų? Pamenu, balandžio 1-osios leidiniui buvau padaręs maketą. Viršeliui pasirinkau vienuolės iš Lietuvos, laikančios balandį, kuris tuoj skris, nuotrauką. V. Kamantas atėjo apžiūrėti leidinio maketo. Pagyrė, tačiau sakė, jog toks viršelis negali būti publikuojamas dėl vienuolės makiažo ir lakuotų nagų. Po nuotrauka buvo užrašas: „Tegul šis balandis sugrįžta į „Pasaulio lietuvį“ su jūsų, mieli skaitytojai, korespondencijomis...“ Bandžiau aiškinti, jog svarbiausia čia ne tai, ar vienuolė yra tikra, ar tik modelis, o – balandis, kuris balandžio pirmosios proga apskries visą pasaulį ir surinkęs visas žinias grįš pas mus. Tačiau jie nesutiko publikuoti leidinio tokiu viršeliu ir tai buvo viena iš paskatų pasitraukti.

Dirbote su ALTV projektu. Kaip kilo projekto idėja?
Mane įkurti ALTV paskatino kelios priežastys. Aš jau buvau kūręs dokumentinius filmus Lietuvoje, o JAV – apie tokius žmones kaip filosofas Juozas Grinius, poetas Kazys Bradūnas, visuomenininkas dr. Adolfas Damušis ir kt., todėl žinojau, kaip turi būti filmuojami reportažai, filmai. Taip pat tai padaryti mane pastūmėjo geras bičiulis fotografas Algimantas Kezys. Todėl nusprendžiau pabandyti įkurti lietuvišką televiziją Amerikoje. Bėda buvo tik ta, jog, kaip ir visur, trūko lėšų, o tuomet televizijos eterio laikas buvo labai brangus. Pradėjome pakankamai vargiai, tačiau po to įsibėgėjome.

Ko tikėjotės ir ką pasiekėte realizuodamas projektą?
Ko tikėjausi iš projekto? Tiesiog būti. Būti kažkuo prasmingesniu nei tik darbuotoju reabilitacijos institute, kuriame reikia visiems pataikauti, prisitaikyti, garbinti... Man tai nepatiko, darbas tarp savų, tarp lietuvių, visai kitoks. Taip pat man didelę įtaką padarė filosofo, enciklopedininko dr. Juozo Girniaus, žodžiai, kuriuos jis man pasakė atsakydamas į mano klausimą, kodėl savo profesinį gyvenimą pašventė lietuviams, o netapo profesoriumi kokiame nors Amerikos universitete: „Nėra prasmės nuskęsti amerikietiškame universitetų labirinte, kur per gyvenimą gal išleisi vieną kitą knygelę ar studiją, kurios nuguls į neaprėpiamas lentynas.“ Pagalvojau, kad aš, kaip ir jis, galiu pasirinkti kitą kelią. Ir man tai iš dalies pavyko! Ruošdamas reportažus lietuvių televizijai tris kartus lankiausi Baltuosiuose rūmuose, filmavau prezidentus Algirdą Brazauską su Bill’u Clinton’u, Valdą Adamkų su G. Bush’u, filmavau Baltijos šalių ir JAV chartijos pasirašymo dokumentus, Lietuvos ir JAV vadovų susitikimus Kapitoliume, 13 metų dalyvavau pagrindiniuose JAV lietuvių išeivijos įvykiuose, pažinau tiek daug nuostabių asmenybių.
O jei dėl tikslų... Negaliu sakyti, jog pasiekiau visus išsikeltus tikslus, tačiau didžioji dalis jų buvo įgyvendinta. Lietuviškąją televiziją kai kurie vadinamosios DP (dipukų) kartos atstovai iš pradžių pasitiko priešiškai. Buvo manoma, jog esame sovietinio režimo atsiųsti agentai ir rodysime jiems propagandines laidas, todėl žmonės tik įkūrus lietuvišką televiziją mūsų neprisileido, kai kurie jų nenorėjo filmuotis. Prisimenu, vienas dipukas nuolat mus šmeiždavo spaudoje, tačiau kiek vėliau iš jo dukters išgirdau, kad žiūrėdamas mūsų laidas jis visada net pasipuošdavo. O rodant lietuvišką trispalvę ar vaizdus iš Lietuvos – atsistodavo, prisidėdavo ranką prie širdies ir stovėdavo. Pradžioje buvo justi žmonių nesupratimas, kodėl tą darome, tačiau vėliau jis dingo.

Ką veikiate šiuo metu? Ar filmuojate?
Paprastai užsiimu daugiau nei viena veikla, tačiau šiuo metu tik vairuoju sunkvežimį. Tai yra populiariausias lietuvių darbas Amerikoje. Patinka tai, jog aš, plunksnos graužikas, baltarankis, dabar dirbu tokį darbą. Tačiau mane siutina mintis, jog nebeturiu laiko filmuoti. Tačiau tikiu, kad ateityje dar filmuosiu.

Ko palinkėtumėte „Pasaulio lietuvio“ skaitytojams?
Palinkėčiau skaityti ir rašyti. Ypač svarbus yra rašymas, nes man redaguojant „Pasaulio lietuvį“ tie eilinių skaitytojų rašyti pranešimai iš viso pasaulio buvo patys brangiausi.