«

Siekis integruoti Lietuvą į bendruomenės mintį

Rimantas Zagrebajev

Kalbėti su žmonėmis - įdomu. Kalbėti su įdomiais žmonėmis - dar įdomiau. Tokia mintis kilo po to, kai žurnalistas Romas Sakadolskis papasakojo, kad redaguodamas „Pasaulio lietuvį“, dažnai vėlavo leidinį išleisti laiku, tad buvo išprašytas iš redakcijos.

Daugelis šį žmogų pažintų išgirdę jo balsą, kuris iš už Atlanto kelis dešimtmečius pranešdavo žinią lietuviškai „Amerikos balso“ radijo bangomis. Žurnalistas, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto lektorius, bendradarbis save vadina radijo žmogumi, bet 1979-1980 metais jam teko redaguoti „Pasaulio lietuvį“. Pasak jo, svarbi misija buvo globalios Lietuvos dialogas.
„Mes stengiamės, kad Lietuva būtų visąlaik integruota į mūsų bendruomenės mintį, kad ji niekada nebūtų kažkur šalia ir neatsirastų tokia mintis, jog kuriame savo Lietuvą, atskirą nuo tikrosios Lietuvos“, - tikina R. Sakadolskis.
Leidinio jubiliejus - penkiadešimtmetis - pašnekovui teikia simbolinę prasmę ir suvokimą apie šiandien vis išliekantį potencialą - skleisti bendruomenės mintį visame pasaulyje.
Kaip pradėjote redaguoti „Pasaulio lietuvį“?
Pradėjau labai paprastai - tapau Pasaulio lietuvių bendruomenės (toliau PLB - aut. past.) valdybos nariu ir tuo metu reikėjo leidinio redaktoriaus - aš sutikau. Dvejus metus redagavau drauge su Romu Kasparu, vėliau prisijungė mano žmona (Emilija Sakadolskienė - aut. past.) ir dar vienas, „Amerikos balso“ bendradarbis Linas Rimkus. Kuomet palikau šią poziciją, R. Kasparas ir toliau dirbo su leidinio redakcija. Pirmą numerį drauge su juo suredagavome 1979-ųjų metų sausio mėnesį. 1980-ųjų metų gruodžio mėnesį išleidome paskutinį leidinį - iš viso dirbau lygiai dvejus kalendorinius metus.
Kas būtent valdė vairą, juk negalėjo redaguoti visi?
Taip, pirmus metus su Romu Kasparu dirbome dviese - pasikeisdami. Toks buvo mūsų susitarimas. Kadangi ėjau PLB valdybos vicepirmininko pareigas, atsakomybė tarsi gulė man, kadangi veikla savanoriška. Už tokią niekas negauna pinigų, tik kartais pasakomas žodis - „ačiū“ (juokiasi - aut. past.). Vėliau „Pasaulio lietuvis“ plėtėsi ir keitėsi, tad reikėjo daugiau redakcijos narių: mano žmona Emilija, Linas Rimkus irgi tapo redaktoriais. Tuomet tapau vyriausiuoju redaktoriumi, bet ši pareigybė nebuvo svarbi, kadangi veikėme gana kolegialiai. Niekas tarpusavyje nesipriešino. Pati PLB valdyba norėjo žinoti, kas yra už viską atsakingas.
Ne visa sovietinė Lietuva laukdavo jūsų leidinio, bet kiti kaip tik kvėpavo juo - draudžiamas vaisius visuomet saldus. Kokia buvo jūsų darbo specifika: iš kur rasdavote šaltinių, ar tekstai būdavo rašomi tik tarp eilučių?
Iš tikrųjų, nežinojome, kiek numerių pasiekia Lietuvą ir koks gali būti poveikis. Kad jis būtų plačiai iš rankų į rankas ėjęs leidinys - nemanau, nesu to girdėjęs. O darbo pobūdis, kaip ir visa PLB veikla, buvo grindžiamas savanorišku pagrindu. Ta prasme, kad pasikliauni žmonėmis, jų gera valia, kad jie paruoš rašinius, straipsnius, komentarus bei atsiųs korespondencijas. Tai buvo vienas iš svarbesnių dalykų - visi bendradarbiavo savanoriškai. Antra, PLB įsivaizdavo ir iš tikrųjų taip buvo, kad turėjome labai daug bendruomenių, kurios sudarė jos šeimą. Čia svarbu, kad itin plačiai išsimėčiusi bendruomenė - šalys nuo Australijos iki Amerikos - tos bendruomenės galėtų vienaip ar kitaip save matyti ir rasti reikalą ryšiams su kitais tėvynainiais kitose vietose palaikyti, rastų reikalą pranešti apie save. Mažoms bendruomenėms „Pasaulio lietuvis“ tapo vienintele vieta, kurioje galėjo užfiksuoti savo vidaus veiklą išorei. Tai buvo vienintelis būdas tuo metu kažkam papasakoti, pasidalinti. Todėl sulaukėme daug nuolatinių autorių, bendradarbių. Vieni jų buvo tik proginiai, bet vienaip ar kitaip ta šeima, sakyčiau, didelė - apie 30 žmonių.
Šis bendradarbių būrys buvo labai svarbus. Kitus asmenis atrasdavome per pažintis - kvietėme rašyti arba imdavome iš jų interviu (pvz., su Stasiu Lozoraičiu). Turėjome nemažą skaitytojų šeimą. Girdėjome apie skaitytojus net Peru. Ne vienam buvo vienintelis būdas kur nors gyvenant už pakankamai nedidelę kainą gauti informaciją apie visą Lietuvą ir išeiviją. Kai atėjome dirbti j redakciją, pradėjome daugiau skirti dėmesio informacijai iš Lietuvos - tai vienas mūsų skiriamųjų bruožų.
Ar turėjote tikslą įamžinti ne tik pasaulio lietuvių veiklą, bet ir kalbėti apie Lietuvą - vis apie tą pačią, priklausančią sovietų blokui?
Mes stengiamės, kad Lietuva būtų visąlaik integruota į mūsų bendruomenės mintį, kad ji niekada nebūtų kažkur šalia ir neatsirastų tokia mintis, jog kuriame savo Lietuvą, atskirą nuo tikrosios Lietuvos. Tas suvokimas, kad lietuviai ir tėvynė yra vienas globalus reiškinys tapo mano atėjimo į „Pasaulio lietuvį“ mintimi. Tuo metu jau dirbau „Amerikos balse“ (JAV radijo stotis, veikianti nuo 1942 m., transliavusi laidas 27 kalbomis; 53 metus transliavo programą ir lietuvių kalba - aut. past.), todėl nesunku suprasti, kodėl man taip atrodė. Jeigu ten nebūčiau dirbęs, likčiau prie minties - išeivija yra išeivija, o Lietuva ten, kažkur toli. Mums buvo svarbu kuo labiau priartinti Lietuvą prie išeivijos rūpesčių. Eiliniam žmogui, atsisėdusiam skaityti „Pasaulio lietuvio“, pateikdavome tam tikrą dozę apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Manau, žlugimo garantija yra užsidarymas. Dėjome pastangas atverti bendruomenei suvokimą, kad išeivijoje yra įvairių srovių ir žmonių, kad jie nebūtinai visi palaiko bendruomenės mintį. Taip rodėme kiek įmanoma daugiau veidų, atgarsių. Sumaišėme viską, kad visi jaustų - kuo daugiau tu langų atidarei, tuo daugiau šviežio oro. Tokios buvo pastangos.
Šiandien žurnalistų redakcijos tiria, adaptuojasi prie savo auditorijos, rūpinasi - skaitytojui ne visada skanu, bet pateikta ant lėkštutės. Kaip anuomet jausdavotės rašydami tekstus, bet nesulaukdami jokio auditorijos atsako?
O, sulaukdavome. Tik ne iš Lietuvos, nes apie ją rašėme išeivijai. Gaudavome daug laiškų. Nebūdavo nei mėnesio, kad neatsiųstų laiško, nors nelabai daug, bet visą laiką jų sulaukdavome. Buvo siūlymų, kritikos, ir žinojau, kad ją reikia skelbti, bet ne visi redaktoriai su tuo sutiko. Vyko dialogas su skaitytojais, bet jis nebuvo pirmame plane.
Gal kaip tik vien tas dialogas jums buvo tarsi varomoji jėga leisti, redaguoti?
Be abejonių, taip. Tie laiškai buvo svarbūs, net kiek padrąsinantys, bet vertinau ir kritiškus. Reiškia, kažkas pasidomėjo perskaityti. Žurnalas, kuris būtų leidžiamas be jokio atgarsio, manyčiau, būtų pasmerktas myriop. Dažnai tas susirašinėjimas vyko metų pabaigoje - prenumeratos atnaujinimo metu.
Ne kartą esate minėjęs ir savo studentams, ir viešoje erdvėje, kad žurnalistinis leidinys yra tinkamas tuomet, kai padeda skaitytojui aiškiai suprasti aktualijas, pateikia aibę skirtingų nuomonių, maitina skaitytoją kultūra bei mokslu. Kiek tai pavyko įgyvendinti?
Mažiausiai rašėme apie mokslą. Daugiau apie kultūrą. Buvo svarbi lietuvių kalba - apžvelgdavome knygų leidybą. Žurnalas turi būti margas, svarbu ryškinti temas. Tema buvo dažniausiai siejama su aktualija ar sukaktimi. Pateikdavome ne sausas ataskaitas, o daug minties - spausdintas žodis turėtų turėti minties, ne tiktai formalius dalykus.
Redagavote, virė darbas, kūrėte globalią Lietuvą. Kodėl nustojote eiti šias pareigas?
Mane atleido iš pareigų. Turbūt esu vienintelis toks visoje „Pasaulio lietuvio“ redakcijoje per visą leidimo laikotarpį. Mes labai vėluodavome, o aš buvau atsakingasis redaktorius. Kartais išleisdavome mėnesiu vėliau. Žodžiu, nors ir saviveikla, bet vis tiek tai buvo pagrindinė priežastis. Man pranešė, kad vairą perima tas, kuris išleis laiku. Įtariau, buvo tų priežasčių ir daugiau. Galbūt prisidėjo ir tas mano suvokimas, kas yra PLB ir kad ji nėra susieta su viena ar kita politine grupuote, arba neturėtų būti susieta, reikėtų pasirūpinti, kad nebūtų niekada susieta. Tas man rūpėjo, bet kai kuriems kitiems atrodė kitaip, kurie buvo bendruomenės vadovybėje. Jie pasinaudojo proga, bet šiaip čia turbūt šalutinė priežastis. Jeigu būčiau pasirūpinęs, kad laiku eitų „Pasaulio lietuvis“, ko gero, visi kiti dalykai būtų klostęsi kitaip. Tai bendruomenės vadovybės pasirinkimas.
Esu nustebęs.
Kodėl? Tai normalu. Mes labai vėlavome, o PLB norėjo tam tikros tvarkos, kai kurie žmonės užsienyje mūsų nepalaikė. Buvo ir kitokių dalykų, kai kurie skaitytojai atsisakė prenumeratos.
Kokios tai politinės jėgos, juk PLB misija yra viena?
Taip, bet kaip ir visose bendruomenėse žmonės susisluoksniuoja ideologiniais ir kitais pagrindais. Taip buvo ir išeivijoje, tuo laiku tokie į dešinę nuo centro vadinosi „frontininkais“ ir jie buvo tie, kurie daugiau mažiau buvo PLB variklis. Tai nėra blogai, tik ne visiems iš jų patikdavo kritika jų adresu. Tai yra irgi normalu - visi šie dalykai yra normalūs. Man visada atrodė, kad PLB turėtų būti vieta, kurioje randa vietą ir anų laikų tautininkai, ir anų laikų krikščionis demokratas, ir ateitininkas, santarietis, ateistas ir tikintysis. Jie visi formaliai turėjo rasti vietą, kurią ir rado. Bet tam tikros srovės buvo labiau dominuojančios ir buvo bendruomenės požiūriai „mes“ ir „jūs“. Čia yra visose bendruomenėse. Tai nėra ypatingas dalykas.
Ar jūsų vėlavimas negalėjo tapti tik pretekstu atleisti iš pareigų?
Ne, nemanau. Jeigu būčiau pasirūpinęs, nežiūrint į leidinio turinio kiekį, kad išeitų laiku, aišku, kaip ir turėtų būti - tai to nebūtų įvykę. Kad buvo ir kitų niuansų, tai taip. Pavyzdžiui, toks Linas Kojelis, kuris piešdavo mums karikatūras, o kai kurios jų žmonėms labai nepatikdavo. Kaip tik pavarčiau tų metų „Pasaulio lietuvį“ ir suradau tas karikatūras. Prisiminiau, kad po poros mėnesių gaudavome laiškų su tekstu: „Atsisakau prenumeratos ir daugiau man nesiųskite šios šiukšlės, ir jums grąžinu tą karikatūrą, kuri mane įžeidė“ (juokiasi - aut. past). Buvo ir tas niuansas, jog jaunas, ir daug tokių atėjusių jaunu nedirbdavo iš peties, žinojo, kad jie branginami, nes mūsų mažai tokių atsidavusių. Tuo naudojomės, kartais sužaisdavome. Negi tave ims ir išmes iš darbo? Mane ėmė ir išmetė (juokiasi - aut. past.). Tai pamoka visam gyvenimui. Tuomet pykau, bet iš tikrųjų pagrindas buvo. Buvo galima daryti ir kitaip.
Ar šiandien skaitote „Pasaulio lietuvį“?
Ne, seniai nesu matęs.
Kodėl? Juk dažnai redaktoriai palik darni savo darbo kėdę vis vien tarsi susigiminiuoja su leidiniu ir rūpinas kaip savo vaiku.
Aišku, šiek tiek turiu sentimentų - buvo labai gera mokykla, daug išmokau, platus buvo pažinčių ratas, suvokiau ir įgijau tam tikrą drausmę, kurios iki tol nežinojau. Spausdintas žodis visada yra kitoks radijo žmogui - kažkiek susietas su romantika. Visi tie dalykai buvo, bet kuomet pasibaigė, jau po kelerių metų prasidėjo pokyčiai (į valdžią SSRS atėjo Michailas Gorbačiovas) Viskas pasisuko kita linkme. Mano visas gyvenimo centras tapo čia – Lietuvoje. Išeivija domėjausi vis mažiau, visomis keturiomis buvau įlindęs į revoliuciją, jos aptarimą. O dabar jau gyvenu Lietuvoje, atėjo kitokie laikai. Skaityti gali daug ką, bet ar tai teiks informacijos, kurios man reikia? Šiandien poreikio nėra, jei būčiau užsienyje, galbūt būtų.
Dabar žurnalas „Pasaulio lietuvis“ leidžiamas 400 egzempliorių tiražu. Kai kas senokai sako, kad jis nebereikalingas. Kaip jums atrodo, ko trūksta (kaip išgyventi) šiam leidiniui - gal turime jį „nurašyti“ kaip geležinės uždangos laikų muziejinę vertybę?
Nemanau, kad „Pasaulio lietuvis“ nuo pat pradžių, kai jį pradėjo leisti Stasys Barzdukas, buvo skirtas tam (suprask, geležinei uždangai - aut. past.). Jis buvo skirtas bendruomenei. Galima ginčytis, kaip kas plačiai supranta bendruomenę, bet tai buvo po pasaulį išsisklaidžiusiems lietuviams skirtas leidinys. Šaltasis karas gali būti viena iš priežasčių, bet šiandien mes matome, kad yra lygiai tas pats: lietuviai yra išsisklaidę. Tik šiandien „Pasaulio lietuvį“ galima siųsti į Rusiją, Kazachstaną, ko tuomet daryti negalėjai. Drįsčiau sakyti, kad jis turi savo funkciją. Kad yra vos keli šimtai prenumeratorių, tai, sakyčiau, kad PLB jau nelabai ir domisi „Pasaulio lietuviu“. Reikėtų skaityti ir įsigilinti, suprasti, ar tai yra turinio problema, ar kita. Per mažai žinau, kad galėčiau kažkokius receptus teikti. Tai nėra bendra su „Pasaulio lietuviu“, bet žinome, kad dabar laikraštinė spauda nyksta ir yra daug žmonių, kurie sako, kad ji iš esmės vėliau ar anksčiau nunyks. Kaip tik skaičiau ir radau kraštutinių pozicijų, kurios teigia, kad tik idiotai mano, kad išliks laikraštis. Aš turbūt būsiu vienas iš tų idiotų, manau, kad nebūtinai ji išnyks, tik smarkiai pasikeis bei jos sumažės. Tas pats yra su žurnalais.
Ar prasminga perorientuoti „Pasaulio lietuvį“ į internetinę erdvę?
Taip, jau vien dėl to, kad, matyt, nėra nei vienas portalas sėkmingai apėmęs Rytų su Vakarais, Šiaurės su Pietumis. Tam, kad susirastų vietą, kur visi galėtų kurti kažkokį dialogą, vieni kitiems būtų įdomūs ir naudingi - to nėra. „Pasaulio lietuvis“ niekada nebuvo ta ideali vieta, bet potencialiai - visada. Skeptiškai vertinu, kad jo redakcija turėtų būti Lietuvoje, ir ar jį turėtų remti Užsienio reikalų ministerija, valdžios institucijos - nežinau. Lengva man dabar spręsti, nes nebedirbu su tais dalykais. Tuomet buvo gražu, kad žmonės investavo save ir netgi aukojo, nes matė reikalą. Jeigu už juos užmokėjo valstybė ar prisidėjo, tai palengvina situaciją, bet iš tikrųjų yra užkoduotas požiūrio pasikeitimas. Saviveikla turi prasmę ne tik siekiant rezultatus parodyti, bet ir todėl, kad žmonės suvokia, kad jie yra savo dvasinio kiemo šeimininkai. Jie ateina ne tik pasisvečiuoti, pasinaudoti, bet jie turi prisidėti ir padėti kurti. Jeigu išeivijoje bus tik vartotojai, tai bus gražu, bet aš taip pat manau, kad bus ribota, ir ilgainiui tas reikalas, kad tu turi pats šiuo dalyku rūpintis, nesvarbu - gerai ar blogai, su klaidomis ar be - tu darai todėl, kad tiki tam tikromis idėjomis. Šia prasme būtų geriau, kad „Pasaulio lietuvis“ būtų kažkur kitur. Kai jis buvo Punske, jaučiausi ramus. Dabar jis yra Lietuvoje, todėl aš įtariu, kad jis pasiekė tam tikrą stadiją. Paskutinė apkasų vieta yra Lietuva, dabar jau nebus kur dingti ir jis nunyks. Spėju, kad taip gali įvykti. Nesakau, kad jį reikia iškelti iš Lietuvos, galbūt čia yra ir logiška jo vieta. Bet labai svarbu, kad „Pasaulio lietuvio“ šeimininkai jaustųsi, kad jie ir yra tikrieji šeimininkai ir kitose vietose. Kai aš dirbau, žmonės pykdavosi, girdavo ir dėkodavo, vienaip ar kitaip reaguodavo, jie jautė, kad yra dalis šios šeimos, kuriai turi dirbti. O ne tai, kad numesti, nekreipti dėmesio. Ta tyla yra baisiau už bet ką kitą. Jeigu yra trys šimtai su viršum prenumeratorių, reiškia, kad PL gaubia didelė tyla. O jeigu gaubia didelė tyla, tai labai dažnai būna šermenys. Sakyčiau, tiems, kas domisi leidiniu, kad potencialas tikrai yra, poreikis taip pat. Kažkokia forma, mechanizmu „Pasaulio lietuvis“ būtų labai naudingas bendruomenei.