«

PASAULIO LIETUVIUI 40 METŲ


Buvęs ilgametis „Pasaulio lietuvio“ redaktorius, bendruomenininkas, šio straipsnio autorius Bronius Nainys.


„Ar leisi „Pasaulio lietuvį?“ - pirmas Stasio Barzduko klausimas po perdavimo LB valdybos pareigų 1973 m. spalio 15 Clevelande.
„Leisiu,“ - atsakiau,- „Bet keisiu į žurnalą ir patį kviečiu jį redaguoti.“
„Tai parūpink man novelių, eilėraščių ir dailininkų paveikslų“- paprašė buvęs PLB valdybos pirmininkas, „Pasaulio lietuvį“ 1963 m. atgaivinąs ir 10 metų jį redagavęs.
Tą kartą taip šis pokalbis apie „Pasaulio lietuvį“ ir pasibaigė, nes tuo laiku daugiau ko ir neturėjau, tikriau, ir nebežinojau ką sakyti. Juozo Bačiūno pirmininkaujamoje PLB valdyboje, šio senosios kartos veikėjo, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą į Ameriką atvykusio, Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos išvytas ateivis Stasys Barzdukas buvo pagrindinė atrama, praktiškai - darbų vykdytojas. Bačiūnas, tėvų atsivežtas 4 metų berniukas, augęs varge, savamokslis, pasiturintis verslininkas. Barzdukas - pedagogas, lituanistas, Lietuvoje buvęs gimnazijos direktorius, vispusiškai apsišvietęs bei išsilavinęs visuomenininkas, kultūrininkas, Amerikoje — geležinkelio darbininkas. Ir kaip gražiai jie lietuviškame pasaulyje sutarė. Kad mes taip dabar galėtume sutarti su trečiabangiais. Todėl Barzdukui sugalvojus atnaujinti Lietuvoje 1935 m. Draugijos užsienio lietuviams remti leistą žurnalą „Pasaulio lietuvį“ ir dairantis pritarimo ir lėšų, Bačiūnas į talką atėjo su abiem: leisk ir duosiu pinigų. Nors nedaug tų pinigų Barzduko sumanymui reikėjo, nes buvo užsimotas tik biuletenis, kurį žadėta platinti tik per Kraštų Bendruomenes bei jų padalinius - apygardas ir apylinkes ir iš jų gauti aukų, bet pradžioje lėšų nebuvo. PLB valdybos ižde tada tik vėjai švilpavo.
Atnaujinto „Pasaulio lietuvio“ pirmas numeris išėjo 1963 m. lapkričio mėnesį. Leidinys buvo, aišku, ne žurnalas, pagal paties redaktoriaus aptartą paskirtį „tik informacinis biuletenis Pasaulio Lietuvių Bendruomenės reikalams“, kuriam „visų pirmiausia ir visų daugiausia rūpės tik šios Bendruomenės siekimai, gyvenimas, darbas. Rūpės, kad didžioji Lietuvių Chartos vizija taptų gyvąja Bendruomene. Rūpės, kad tikėjimas Bendruomene taptų ta gyvenimo jėga, kuri įgalina lietuvių tautos dvasios nemirtingumą ir istorinį Lietuvos amžinumą...“ Bet ar „tik informaciniu biuleteniu“ tų tikslų galima pasiekti? Ne, Bendruomenei jo nepakako. Nepakako jo nei „Bendruomenės jėgoms ugdyti bei rikiuoti“ ko, pagal Barzduką, „reikalavo jos pažanga ir ateitis“.
Tad kodėl tik biuletenis, kai buvo ir moralinis, ir finansinis užnugaris? Atsakymas tuolaikinis. Bendruomenė, kaip ne konfesiniu, ne pasaulėžiūriniu, ne partiniu, bet tik tautybės pagrindu puoselėjama visų užsienio lietuvių jungtis iš viso netiko tų čia minėtas idėjas puoselėjančių organizacijų vadams, nes užstojo kelią jiems į visų užsienio lietuvių vadovybę: Amerikos lietuvių - per Amerikos Lietuvių Tarybą (ALT), pasaulio - per Vyriausią Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą (VLIKO, todėl visokiais būdais jie Bendruomenės vystymąsi slopino. Labai paveikiai tai jie galėjo atlikti per spaudą, ribodami bendruomeninkų viešus pasisakymus. Partinės spaudos redaktoriai jų rašinius braukydavo, taisydavo arba mesdavo į krepšį. Bendruomenei užsiminus apie savarankišką leidinį, jie šokdavo piestu; ar dar mažai jums laikraščių, jie ir taip neišsiverčia, rašykite į juos, prenumeruokite ir platinkite tarp Bendruomenės padalinių, ir visiems bus gera. <...>
 

Visą straipsnį skaitykite: „Pasaulio lietuvis“, 2003, Nr. 1/2, p.2-6

 http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1BLNB01416D62