«

A.Škiudaitė:

„Didžiausias džiaugsmas - iš arti mačiau išeivių Tėvynės meilę“

Deimantė Dokšaitė

Kaip jau minėta sausio mėn. numerio redakciniame straipsnyje, šie metai „Pasaulio lietuviui“ neeiliniai - jubiliejiniai. Todėl šia proga šiame ir ateinančiuose šių metų numeriuose pasistengsime pristatyti jį redagavusius žmones. Šį kartą kalbiname ketverius metus (nuo 2006 m.) „Pasaulio lietuviui“ vadovavusią Audronę Viktoriją Škiudaitę. Į jos rankas žurnalas pakliuvo jau tuomet, kai skaitytojų mažėjo ir finansiniai ištekliai seko, tad nors, kaip pati sako, iš laiko perspektyvos viskas atrodo gražiau, darbas nebuvęs lengvas. „Prisimenu bejėgiškumo jausmą, kai nieko negali padaryti, jeigu su tavimi kuris kraštas nebendradarbiauja“, - prisiminimais dalijasi A. Škiudaitė. Tačiau su „Pasaulio lietuviu“ ir apskritai išeivija ji sieja ir nuostabias meilės Lietuvai pamokas bei įdomias pažintis su lietuvybei pasišventusiais žmonėmis.

Kokia pažintis, užsimezgusi per „Pasaulio lietuvį“, įsiminė labiausiai ir kodėl?
Kadangi ateidama į „Pasaulio lietuvį“ su pasaulio lietuvija jau buvau susipažinusi per „Draugą“ - Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių dienraštį, kur 4 metus (nuo 2000-ųjų) teko talkinti, tai tik gerokai praplėčiau pažintį. Įspūdį padarė naujos pažintys su, pavadinkime taip, egzotinių kraštų lietuvaičiais: Australijos, Pietų Korėjos, Pietų Amerikos. Nors, tiesą pasakius, Australijos lietuviai apie save primindavo ir „Draugo“ dienraštyje, tad turėjau progos tik gėrėtis jų aktyvumu.
Lietuvybė, pasaulio lietuviai jums nebuvo naujiena. Bet ar redaguodama „Pasaulio lietuvį“ apie diasporą, tautiškumą, išeivijos jausmus Lietuvai supratote ar suradote ką nors naujo? Jei taip, ką?
Tai buvo didžiausias atradimas ir mano džiaugsmas - iš arti mačiau ir jutau išeivių Tėvynės meilę, ilgesį. Ir šiandien manau, kad išeiviai yra karštesni lietuviai, labiau vertina tautiškumą nei mes čia, Lietuvoje. Mums tai kaip ir buitis, mes kalbame lietuviškai, ir dažnam atrodo, kad to ir pakanka. O išeivija tai priima kaip šventą jausmą ir šventą pareigą. Žinoma, ne visi, bet tie, kurie išlieka lietuviais užsienyje, tą savo jausmą išskaidrina iki šventumo. Ypač žaviuosi vyresniosios kartos išeiviais. Tokio idealizmo turbūt niekada nepasieksiu. Jie savo gausią spaudą ir organizacijas išlaikė patys, jie savo aukomis kūrė fondus lietuvybei išlaikyti ir pasauliui priminti apie Lietuvos okupaciją. Ir kai mes paskelbėme savo nepriklausomybę, pasaulis tam buvo paruoštas, nes išeivija visus ilgus dešimtmečius dirbo dėl to.
Jau praėjus kiek laiko, atsigręžus atgal, turbūt lengviau vertinti, tad sunku ar lengva buvo redaguoti „Pasaulio lietuvį“?
Iš laiko atstumo viskas atrodo gražiau, bet prisimenu bejėgiškumo jausmą, kad nieko negali padaryti, jeigu su tavimi kuris kraštas nebendradarbiauja - nenuvažiuosi ir nepadarysi reportažo. Būdavo apmaudu, kad mes pasakodavom dažniausiai apie tuos pačius kraštus daug kartų, beveik kiekviename numeryje, o apie kitus neturėdavome medžiagos.
Nors žurnalas šiemet mini garbingą jubiliejų, tačiau užmerkti akių prieš tiesą negalima. Jis išgyvena ne pačius geriausius laikus, nekokie jie buvo ir jums redaktoriaujant. Kaip manote, kodėl? Kodėl „Pasaulio lietuvis“ pastarąjį dešimtmetį, o gal jau ir ilgiau, tapo mažai kam reikalingas?
Gaila, bet to nereikalingumo jausmą patyriau ir aš. Jaunoji išeivijos karta judresnė, jai labiau suprantamas internetas. Dažnai girdėdavau, kad popierinis žurnalas - praeitis. Man taip pat atrodė, kad gal jau reikėtų pereiti prie internetinės versijos. Nors nemanau, kad korespondentų pagausėtų - žmonės yra gana inertiški, tuo labiau pasaulio lietuviai, kuriems norisi apglėbti visą pasaulį - jie skuba, daug dirba, daug keliauja. Mes Lietuvoje esame labiau sėslūs ir pastovūs ir pas mus popierinė žiniasklaida dar ilgiau išliks.
Gal netinkama klausti, nes jei būtumėt žinojusi tą stebuklingą receptą, būtumėt jau išbandžiusi, tačiau ir vėl, gal iš laiko perspektyvos geriau matyti - ką šiandieną patartumėte „Pasaulio lietuvio“ leidėjams, kad žurnalas taptų vėl laukiamas tūkstančiuose pasaulio lietuvių namų?
Nuolat kraštų pirmininkų PLB Seime ir kituose renginiuose, laiškuose prašydavau kiekviename krašte sudaryti spaudos grupelę kuri nuolat informuotų apie renginius (kurie vis dėlto vyksta) ir platintų žurnalą, bet tik Australija turėjo savo tokį entuziastą. Sakoma, kad pakeisti visuomenei užtenka 7 proc. aktyvių žmonių. Manau, krašte užtektų vieno entuziasto, kaip turėjo Australijos lietuviai, ir reikalai pajudėtų. Realiausia, manau, leisti internetinį savaitinį žurnalą, kuriame medžiaga dažniau pasikeistų. Kraštuose vyresniosios kartos lietuvių, kurie praktiškai ir išlaiko „Pasaulio lietuvį“, mažėja, o jaunimas yra geriausiai pasiekiamas internetu.
Kaip tapote „Pasaulio lietuvio“ redaktore? Ir kaip nustojote ja būti?
„Pasaulio lietuvio“ redaktore būti mane pakvietė tuometinė PLB pirmininkė Regina Narušienė, su kuria teko bendradarbiauti talkinant „Draugui“ Čikagoje, JAV. „Pasaulio lietuvio“ žurnalą redagavau ketverius metus. Pasitraukiau pajutusi, kad niekam mano darbas nereikalingas - suinteresuotų (skaitytojų) mažai, lėšų mažai, todėl negali padaryti gero produkto, negali samdyti korespondentų, analitinių straipsnių autorių, kurie rašytų profesionalius straipsnius. Iš visuomenininkų kraštų pirmininkų pareikalauti daugiau negali, jie ir taip dirba iš idėjos. PLB vadovybė apkrauta darbu ir patiria asmeninių išlaidų, nes jų kelionės po kraštus nėra apmokamos. Tokia atrodė beviltiška padėtis. Ką daryti? Profesionaliam darbui reikia lėšų. Gal Lietuva atsigaus po krizės ir galės padėti? Bet vėlgi - tada PLB nebebus savarankiška, bus priklausoma nuo Lietuvos. Todėl belieka viltis, kad naujoji išeivija, užauginusi vaikus (nes dažniausiai išvyksta jauni), praturtės ir „Pasaulio lietuvio“ leidėju taps koks nors labdaringas lietuvis ar lietuviai.
Prisiminkite, kaip atrodydavo jūsų redaktoriavimo metu įprasta vieno žurnalo numerio leidyba? Koks tai būdavo procesas?
Kadangi medžiagos turėdavau per mažai (gerokai per mažai), džiaugdavausi, kad esu Lietuvoje, kur atvyksta išeiviai j renginius, pas gimines ir šiaip įvairiais reikalais. Tai čia sutikusi juos pasigaudavau ir pakalbindavau. Be to, Lietuvoje yra visokių organizacijų, kurios turi ryšių su išeivija. Jose ieškodavau medžiagos. Bandydavau užmegzti ryšį internetu ir spausdavau kokio krašto pirmininką ką nors pasakyti ar surasti rašantį žmogų. Taigi sunkiausia būdavo surinkti medžiagą, o visa kita - jau virtuviniai redakcijos darbai.
Kokius žurnalus ir laikraščius prenumeruojate? Kokią knygą šiuo metu skaitote?
Tai išskirtinai lietuviška produkcija, bet šiuo metu esu įsigilinusi į Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos išeivijoje (1945-2000) veiklą, esu pasižadėjusi parengti jų veiklos apžvalgą, taigi visas mano laisvalaikis yra skirtas išeivijos politinės veiklos istorijai ir literaūrai. O ir tiesioginis darbas - politika, taigi verdu politikos sultyse.
Kodėl pasirinkote žurnalistės kelią?
Norėjau rašyti, nes maniau, kad tai geriausiai moku. Rašytojos sugebėjimų neturėjau, todėl dar studijuodama lituanistiką ėmiau žurnalistauti. Beje, pavyzdį rodė man tėvas. Jis buvo veterinarijos
gydytojas ir nuolat rašydavo į laikraščius apie savo įdomiausią profesinę patirtį, savo skaitytojams duodavo patarimų, kaip prižiūrėti gyvulius, kad jie nesirgtų, ir ką daryti jiems susirgus.
Papasakokite apie save, kas džiugina jūsų širdį laisvą minutę, kokia jūsų šeima, kur jūsų tėviškė?
Esu aukštaitė iš Šiaurės Lietuvos, Pakruojo rajono, nuo paties Latvijos pasienio. Atvažiavau studijuoti į Vilniaus universitetą, trumpai dirbau Pakruojo rajono laikraštyje ir paskui vėl grįžau į Vilnių. Sovietiniais laikais norėjau būti laisva nuo politikos, todėl greitai pasirinkau laisvos žurnalistės duoną ir rašiau apie kultūrą, spaudai rengiau knygas. Sudėtingas tai būdavo laikas, „laisvas menininkas“ buvo keistas dalykas anuomet, bet išsilaikiau, kartais su 2 rubliais per savaitę ir mamos lašinių bryzeliu. Su vyru archeologu Algirdu Girininku, Klaipėdos universiteto profesoriumi, užauginome 3 vaikus: sūnus Daumantas užsiima kompiuterių priežiūros verslu; dukra Austėja pasekė mano tėčio pėdomis - gydo arklius, stažavosi keliose užsienio klinikose; jauniausias sūnus Žygimantas dar studijuoja Lidso (Leeds) universitete, Anglijoje, japonų kalbą.
Šiuo metu redaguojate „Tėvynės sąjungos žinias“. Papasakokite apie šį leidinį plačiau.
Į politiką „įkritau“ nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios - 1991 metais, kai krikščionys demokratai mane pakvietė redaguoti tuometinę jų spaudą - „Apžvalgos“ savaitraštį ir žurnalą „Tėvynės sargas“. Būtent tuomet užsimezgė pažintis su išeivija - JAV išeiviai krikščionys demokratai po 8 metų mane pakvietė į talką leidžiant „Draugo“ dienraštį. Taigi biografijoje taip pat galiu pažymėti, kad buvau išeivė. Šiuo metu Lietuvoje krikščionys demokratai yra susijungę su Tėvynės sąjunga, „Tėvynės sąjungos žiniose“ praktiškai tęsiu ankstesnę - patriotinę politiką. Man tai yra artima.
Ar redagavus politinės partijos leidinį, vėliau nebus sunku grįžti į nepriklausomą žurnalistiką? O gal Lietuvoje tokios nėra, tik iliuzija ir deklaracija, o iš tikro visa žiniasklaida priklauso vienai ar kitai įtakos grupei?
Kadangi mano pažiūros atitinka tos politinės grupės, kurios leidinį redaguoju, įsitikinimus, aš jaučiuosi laisva. Ir visada buvau laisva. O Lietuvos žiniasklaidai turiu priekaištų - nesakyčiau, kad žiniasklaidą valdo politinės grupės. Mano nuomone, tai verslas, o už pinigus viskas galima. Nieko nepadarysi, mes gyvename dar pradinėje kapitalizmo stadijoje, kada nepripažįstami sentimentai, tik pinigai. Ir mūsų visuomenė dar menkai idėjiškai subrendusi, kad galėtų procesus pakreipti dvasingesne linkme. Todėl išeivijos pavyzdys yra labai reikšmingas. Vakarai jau yra persirgę visomis jaunos visuomenės ligomis ir mūsų broliai Vakaruose gali įgyti daugiau idealizmo bei būti mūsų mokytojais. „Pasaulio lietuviui“ esu dėkinga už tokią patirtį.