Tarpduryje, ištikus laikui

Kornelijus Platelis

Apskritos nakties gatvėmis grįžtu atgal į save, pasineriu, slapstausi.
Jonas Zdanys, „Tarpdury“, p. 5

Jonas Zdanys pasirodė mūsų literatūros padangėje tada, kai jau buvo nustota aktyviai diskutuoti apie
poeziją, gretinti ir grupuoti autorius, sudarinėti jų kartų sąrašus, ieškoti kokių nors įtakų kiekvieno poeto kūryboje.
Išleidęs jau keturis eilėraščių rinkinius lietuviškai („Aušros daina“, Kaunas: Santara, 1993; „Dotnuvos stoty“, Vilnius:
Vaga, 1998; „Dūmų stulpai“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002 ir „Tarpdury“, Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2008) jis tarsi lieka šalia mūsų poezijos. Apie jo knygas pasirodo recenzijos, dažniausiai labai
teigiamos, tačiau net lietuviškai parašytos jo knygos reflektuojamos taip tarsi jos būtų atklydusios iš kitos kultūros. Ar iš
tiesų jos yra „iš kitur“?

Jonas Zdanys gimė 1950 liepos 30 d. New Britaine, Konektikute, JAV, studijavo anglų literatūrą Yale‘o ir
Niujorko universitetuose, apgynė daktaro disertaciją, dėstė Yale‘o universitete, vedė poezijos, vertimo teorijos bei
praktikos seminarus, 1998-2009 metais dirbo Konektikuto valstijos švietimo viceministru aukštajam mokslui, dabar
dėsto anglų literatūrą ir eina prorektoriaus pareigas Sacred Heart universitete Fairfielde. Iš tiesų tai daugiau anglų
kultūros žmogus pagal išsilavinimą ir turbūt įtakas savo paties kūrybai. Jis debiutavo angliškai rašytų eilėraščių rinkiniu
„Voice on an Anthill” (“Balsas nuo skruzdėlyno”), Niujorkas: Manyland Books, 1982, ir po to jų yra išleidęs dar
vienuolika. Viena jų, rinktinė „Water Light“ („Vandens šviesa“), „Vagos“ išleista 1997 metais Lietuvoje.

Kita vertus, Jonas Zdanys yra paveldėjęs ir išsaugojęs puikų lietuvių kalbos jausmą, prasišviečiantį pro kiek
senamadišką, išeivijoje užsikonservavusią leksiką. Motinos kalba ir amerikietiškas išsilavinimas jo kūryboje susipina į
nepakartojamą poetinį audinį. Jis gana atidžiai seka tai, kas yra rašoma Lietuvoje, yra išleidęs 20 į anglų kalbą išverstų
lietuvių autorių knygų, daugiausia poezijos, mėgsta versti poečių kūrybą. Tad jo stilistinių priemonių arsenalas gana
turtingas ir poetinis akiratis nesiriboja vien jo dėstomu dalyku.

Esu vienaip ar kitaip prisilietęs prie visų jo Lietuvoj lietuvių kalba išleistų knygų – vertęs arba redagavęs. Taip
pat esu redagavęs nemažai jo vertimų į anglų kalbą, daugiausia – Poetinio Druskininkų rudens almanachui, kuriame
angliški mūsų poetų kūrybos vertimai pradėti skelbti Jono Zdanio dėka. Pagaliau jis yra išvertęs daug mano paties
eilėraščių, dėl ko mudu gana aistringai diskutuodavome. Tos diskusijos man duodavo daug peno apmąstymams,
skatindavo pažvelgti į tekstus iš kitų perspektyvų. Jos ypač suintensyvėdavo tada, kai Jonas mėgindavo lietuvių kalba
sukonstruoti abstrakčius minties pavidalus, savotiškas lingvistines metaforas, panašias į tas, kurias konstruoja angliškai.
Jam dažnai tai pavyksta, nors mūsų ausiai kartais skamba neįprastai.

Smilkiniai pavirtę stiklu atskleidžiančiu
žaižaruojančio melo sroves ir žindomą atoslūgį
„Dūmų stulpai“, p. 84

Kuo reikšminga Jono Zdanio kūryba lietuvių poezijai? Pirmiausia tuo, kad jis, kaip ir visi geri poetai, išplečia
stilistinį poetinės kalbos lauką, pasiūlo naujų raiškos galimybių. Tai ne savitikslis užsiėmimas, o būdas perteikti savo
nesumeluotą, jaudinančią patirtį, kuria pasidalinti kitaip jis nei nori, nei gali. Ant rinkinio „Dotnuvos stoty“ viršelio jis rašo:
„Būdamas dviejų pasaulių ir dviejų kalbų žmogus – Lietuvos ir Amerikos – rašau lietuviškai ir angliškai. Į šį rinkinį pateko
nauji proziniai eilėraščiai, pusė jų parašyta lietuviškai, pusė išversta iš anglų kalbos. Tikiuosi, kad abiejų pusių vidiniai
žodžių skambesiai ir dvasinės prasmės sutaps ir kad eilėse atsiskleis šio rinkinio prasmė: kai pasirenki kelią, pasigendi
kitų kelių ir kitų pradžių, tačiau niekada nesikeičia tų kelių pagrindas, gal tik forma, o formos retkarčiais sutampa, net
dvejose kalbose, dvejuose pasauliuose.“ Jonas Zdanys yra pasirinkęs abu kelius – angliškąjį ir lietuviškąjį. Vidinius
žodžių skambesius jis gali patikrinti savo klausa. Jo lietuviškoji patirtis nėra turtinga, bet per priverstų Tėvynę palikti tėvų
ir kitų giminaičių pasakojimus, ji giliai įsispaudė pamatinių vaikystės įspūdžių matricoje ir gyvumu nenusileidžia kitoms
patirtims.

Jonas Zdanys – naratyvinės, vaizduojančios poezijos atstovas. Jo vaizdų pagrindas – tai atminty įsigėrusios
praeities akimirkos, vizijos ir sapnai. Tikrovė ir sapnas vienas į kitą įsismelkia, vienas kitą persmelkia. Nes iš tikrųjų
apčiuopiamos ribos tarp jų ir nėra – viena ir kita tėra psichikos būsenos, tarsi kokie veidrodžiai, atspindintys tai, ką
sąmonė laiko būtais įvykiais ar suvokimais, ir tai, ką užsąmonė savo kalba transliuoja kaip savo patirtį. Taip sąmonės
šviesoje iš kalbos besirandantis tekstas pasitelkia abiejų vaizdinius. Vaizdiniai juda, keičia vienas kitą tarytum trumpo
metražo filme, kuriame vis dėlto juntama tvirta režisieriaus ranka.

Eilėraščių forma įvairi, tačiau neišeinanti už to, ką vadiname verlibru, ribų. Gal tik rinkinio „Dotnuvos stoty“
tekstų formą galima tiksliau nusakyti paties autoriaus žodžiais – proziniai eilėraščiai. Man regis, tai vienas brandžiausių
tokios stilistikos pavyzdžių mūsų poezijoje. Jo pasakojimai sklandūs, glausti, sodrūs, daugiaprasmiai, kartais daugiau
atspindintys kažkada būtus įvykius, kartais – vidinius nuotykius. Tačiau tai nėra mėgavimasis vien savo patirtimi: poetas
palieka daug erdvės kitiems jo tekstų skaitytojams, galimybę išgirsti pasakojimą ir pajusti jo reikšmingumą sau. Nes kaip
mes sužinome apie ką nors? Kaip suprantame, ką sako kitas žmogus? Tikriausiai tik per tai, ką mes žinome ir kaip
žinome. Per tai, ką sakome ar bent nujaučiame mes patys. Todėl kiekvienas kalba apie save, net jei manosi kalbąs apie
kitą, ir kiekvienas supranta save, net jei manosi suprantąs kitą. Poezija – tai dūmų stulpai kylantys nuo mūsų laužų ir
tegalintys pranešti tai, ką kitas pasirengęs išgirsti.

Pirmųjų Jono Zdanio angliškų rinkinių eilėraščių kalba rami, solidi, vidujai motyvuota. Tokia poetika būdinga
pirmajam jo į lietuvių kalbą išverstam rinkiniui „Aušros daina.“ Nesiryžtu svarstyti, kas ją formavo, kokie poetai jį
įtakojo. Pats Jonas yra man pasakojęs, kad ankstyvojoje jaunystėje žavėjosi Roberto Lowello, kurį vėliau teko sutikti
Yale, Lawrence’o Ferlinghetti, Roberto Frosto, Roberto Creeley’o poezija, Yale‘o universitete jam dėstė Hugh
Seidmanas. Mokslinius darbus rašė apie Williamą Carlosą Williamsą ir Ezra Poundą, žavėjosi T.S.Elioto ir Williamo
Butlerio Yeatso (ypač vėlyvąja) kūryba, prancūzų siurrealistais. Iš lietuvių poetų jam patiko Henrikas Radauskas ir
Henrikas Nagys, su kuriuo susirašinėjo. Taip pat bendravo su Algirdu Landsbergiu, Leonardu Andriekum, susirašinėjo
su Kaziu Bradūnu. Iš Lietuvoje gyvenančių poetų mėgsta ir savo draugais vadindavo Nijolę Miliauskaitę, Vytautą Bložę,
Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį, Danutę Paulauskaitę, Juditą Vaičiūnaitę, dar keletą kitų.

Štai ką Jonas man yra rašęs viename laiške: „Mane žavi metaforines poezijos galimybės, žadinanti kalbos
galia eilutėse, giminystė su pirmapradėmis dainomis. Ir viskas, ką noriu papasakoti, išaiškinti, stipriausiai suskamba
poezijoje, jos metaforose. Be to, kas ji man buvo visada, dabar dar tarsi įgijo galią pranašauti. Per poeziją pajaučiu,
išvystu pasaulio ateitį, įstengiu giliau pažvelgti po žmogaus-poeto ir jo aplinkos regimybėmis. Ji – langas į kūrybos ir
doros pasaulį. Poezija – tarsi atmintis, kurios pagalba galime suprasti praeitį, dabartį, ir kurti ateitį.“

„Dūmų stulpai“ pasižymi sudėtingesne kalbėsena, juose daugiau formalių ieškojimų, tačiau nuo savo pradinių
kūrybos principų nenutolstama. Štai ką Valentinas Sventickas yra rašęs apie šį rinkinį: „Žmogaus laikinumas, svetimumo
ir dvilypumo būsenos, žiaurumo ir patiklumo psichologija, erotiniai išgyvenimai – apie visa tai poetas kalba tartum ramiu
intelektualo balsu. Tačiau tikrovės ir labai tikroviškai nupieštų regėjimų sandūrose žyra tikro lyrizmo kibirkštys.“ Tas
lyrizmas J.Zdanį labai suartina su lietuvių poetine tradicija.

Versti lietuvių poetų eilėraščius Jonas Zdanys pradėjo 1969 metais studijuodamas universitete. Yra man
pasakojęs, kaip kartą poezijos seminare pasisiūlė profesoriui išversti vieną eilėraštį iš lietuvių kalbos ir, gavęs pritarimą,
išvertė M.Martinaičio „Vaikai kaip žolė“. Vertimas daugeliui patiko, buvo atspausdintas universiteto žurnale. Taigi skelbti
savo vertimus J.Zdanys pradėjo 1970 metais, kai beveik niekas iš jo kartos žmonių dar to nedarė ir kai oficialiajame
pasaulio žemėlapyje nebuvo nei Lietuvos, nei lietuvių kalbos. Jonas jautė, kad poezija netelpa į pasaulį dalinančias
„geležinių uždangų“ schemas. Ji gali išleisti daigą pro kiekvieną politinio betono plyšį ir pergalingai iškelti į dangų savo
žiedelį. Ir ne tik tai: Jonas yra man rašęs, kad jam patinka pats vertimo procesas, kai tenka susilieti ne tik su kiekvienu
atskiru originalo žodžiu ar pauze tarp jų, bet ir su protėvių kultūra. Vėliau tame pačiame Yale vesdamas vertimo
seminarus jis domėjosi teorija ir paskelbė keletą mokslinių straipsnių: „Poezijos vertimas: pastabos ir komentarai,“ „Keli
pamąstymai apie poezijos vertimą,“ „Vertimo mokymas,” ir kt.

Savo vertėjo bibliografiją J.Zdanys pradeda Jurgio Gliaudos romanu „Agonija“ (Niujorkas, 1977) ir iš karto
imasi sudėtingos poezijos: Sigito Gedos „Rudens giesmės“ (Pitsburgas, 1979), Pokarinės lietuvių poezijos antologija
(Niujorkas, 1979), Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“, Leonardo Andriekaus, Henriko Radausko,
Alfonso Nykos-Niliūno, mano, Vytauto P.Bložės, Nijolės Miliauskaitės, Antano A. Jonyno, Agnės Žagrakalytės
rinkiniai, Penkių lietuvos moterų poečių antologija (J.Vaičiūnaitė, D.Paulauskaitė, O.Baliukonė, N.Miliauskaitė,
T.Marcinkevičiūtė) – toks jo nuveiktas darbas. Jonas bendradarbiauja ne tik su manimi versdamas tekstus Poetinio
Druskininkų rudens almanachui, bet ir su „Vilniaus“ žurnalu bei kitais leidėjais.

Naujausias jo lietuviškai parašytų eilėraščių rinkinys „Tarpdury“ asketiškesnis už ankstesniuosius, labiau
išgrynintas, apmąstytas. Jame kalbama apie ribas, tykančias mūsų už kiekvieno gyvenimo kelio posūkio, apie su
kiekvieno mūsų pragyventais metais mineralėjantį, bąlantį pasaulį šiapus ir apie nieką anapus. Apie tai, kad ribas
peržengti galima, bet už jų – tik tavo paties iliuzijų šipuliai. Apie tai, kaip sunku alsuoti ankštose šio pasaulio ertmėse ir
kaip trūksta oro už jų. Poezijoje Jonas Zdanys dažnai peržengia ribas savo sunkiom sapno kojom, tačiau, atrodo, tik
tam, kad išvystų abi beprasmybės puses. Poezija – tai aistrų ir troškimų žemė. Ji irgi yra už ribos, nors įvyksta tik
autoriaus ir skaitytojų sąmonėse. Šioje knygoje neužtikau tragiko pozos, tik melancholiško konstatuotojo ištaras. Viskas
yra kaip yra – nei džiaugtis dėl to, nei graužtis. Turbūt galima viską išvysti kitaip, tačiau tada ir būti tektų kitu.

Namo sienos nusilupa.
Dienos jau suskaičiuotos.
Dulkės tarp pirštų,
tamsa tarp eilučių,
pavargęs balsas ore.
„Tarpdury“, p. 8

O kitu poetas būti veikiausiai negalėtų. Jis dažniausiai kalba pirmuoju asmeniu, taigi „aš“ – pagrindinis jo
poezijos veikėjas, ir pasakotojas, ir lyrinis herojus. Tiesa, tas „aš“ nėra jau toks vienareikšmiškas, tapatintinas su
autorium. Kartais jis labai natūralus, o kartais tampa „niekas“ arba „visa, ko niekada nebus“, arba „Esu tiltas, esu
dangus, pirma ir paskutinė žvaigždė“ (p. 57). Tai nėra panteistinis ar koks rytietiškas bandymas egzotiškų dvasinių
praktikų pagalba ištirpti gamtoje ar pasaulyje, o greičiau tapatinimasis su steriliomis sąvokomis, bandymas ištirpti
kalboje. Tas „aš“ tekste kartais būna taip arti skaitytojo, kad jo nebeįmanoma įžvelgti, atrodo toks tikras, jog tampa
sąlyginis.

Jei į padanges krisiu, žinau, nuplauksiu
toldamas, atsiskirdamas, išnykdamas.
p.34

Sterilumas – dar vienas juntamas Jono poetinių įvaizdžių bruožas. Sterilumas ne švaros prasme – jo pasaulis
pilnas dulkių, purvo, stiklo šukių, kaulų nuolaužų ir kitų panašių dalykų – tai su negyvumu besiribojantis gyvenimo
sterilumas, kuriam mus pasmerkia šiuolaikinės visuomenės gyvenimo būdas arba dar labiau apibendrinant – civilizacija.
Sterilumas, į kurį patenkama, už ribos palikus aistras ir troškimus, ir kai tos ribos peržengiamos tik sapnuose bei
regėjimuose.

Čia, baltoje grindinio plynėje,
po balta, skaisčia padange
toli nuo tylių vandenų vienintelės jūros,
byra druska iš nusikamavusių
dievų burnų, jų seni šešėliai visur,
nekintantys molyje tartum žinia,
užrakinta sušalusiame atodūsyje...
p. 26

Jonas Zdanys mėgsta rašyti eilėraščių ciklus, nevengia didesnių kompozicijų. Kartais jas įkvepia bendra
intelektualinė-emocinė patirtis, kartais labiau tapoma iš natūros („Dėdės laikrodis“). Tuose cikluose mintys ir įvaizdžiai
kartojasi tarsi muzikoje sušvisdami vis naujomis prasmėmis, atskleisdami vis naujas žmogaus-poeto istorijos detales. Šis
žmogus nėra „iš kitur“, jo istorija nėra egzotiška. Jis iš ten pat kaip visi, toks kaip visi, ir dar rašo lietuviškai.



Į pradžią >>>