Jonas Zdanys : būti ten ir čia

JAV gyvenantį poetą ir vertėją kalbina Lituanikos skyriaus vedėja Jolanta Budriūnienė

Esate lietuvis, gyvenantis JAV. Kada ir kokiomis aplinkybėmis jūsų šeima atvyko į šią šalį?

Mano senelis Antanas – mamos tėvas – dirbo popieriaus fabrike Kaune. Jis – buvęs šaulys, todėl nelabai rusams bei komunistams patiko, kai jie užėjo. Mama pasakoja, kad ji su savo mama buvo išvažiavusios pas tetą į kaimą, netoli Latvijos sienos, o jos tėvas liko namuose su berniukais, mano dėdėmis. Mano senelį pradėjo darbe "kaltinti" visokiomis kaltėmis, pradėjo apie jį rašyti laikraščiuose, kad jis "kursto žmones" ir t.t. Kai mama ir senelė grįžo į Kauną, mano senelis joms pasakė, kad bijosi, jog netrukus juos visus rusai suims. Tai tuoj pat jie tyliai išvažiavo iš Kauno, slapstėsi kaimuose, sugebėjo išvažiuoti iš Lietuvos į Vakarus, pagaliau apsigyveno UNROS (t.y. Jungtinių Tautų) stovykloje Vokietijoje.

Mano mama toje stovykloje sutiko mano tėvą Alfonsą, kuris gimė ir augo Kybartuose. Tai miestelis Lietuvos pasieny, kurį jis buvo praminęs "Lietuvos tikrąja sostine" – sako, kad atsimena, kai Prezidentas Antanas Smetona ten, netoli jų, prieš išvažiuodamas iš Lietuvos, buvo apsistojęs. Mano tėvukas kartu su savo tėvais, broliais, ir seserimi 1944 m. pasitraukė iš Kybartų, iš Lietuvos kartu su kitom šeimom, kurios taip pat bėgo nuo rusų. Toje stovykloje gyveno daugiau kaip ketverius metus – mano sesuo Ramutė ten gimė. Ir pagaliau – 1949 m. išvažiavo į Ameriką, kur aš gimiau, 1950 m.

Gal galėtumėte papasakoti apie vaikystės ir jaunystės laikotarpiu jus supusios lietuvių bendruomenės veiklą bei jūsų dalyvavimą joje.

Augau dviejų kultūrų sankritoje. Visa gyvenimą suprantu, kad Amerikoje gimiau, augau ir gyvenu, bet nesu „amerikietis“. Esu lietuvis, gyvenantis Amerikoje, kaip Jūs tiksliai sakote. Mes taip užaugom, taip supratome pasaulį. Nuo pat pirmų dienų kalbėjau lietuviškai (ir dabar su tėvais bei giminėm lietuviškai kalbame), lankiau šeštadieninę lietuvišką mokyklą (ją vedė Kotryna Marijošienė), dalyvavau lietuvių skautų veikloje, šokau tautinius šokius, bendraudavau su lietuviais, lietuviškai šventėm visas šventes, lankėm lietuvišką bažnyčią. Angliškai pradėjau kalbėti mokykloje, būdamas penkerių. Aiškiai atsimenu tą pirmą dieną: mokytoja su manim kalba angliškai – garsiai, pamažu artikuliuodama kiekvieną žodį, o aš –lietuviškai šaukiuosi mamos. Anglų kalbą greitai išmokau, bet ji yra mano „antroji kalba“ – nors taip pat yra mano nuolatinė, mokslinė, kasdienio darbo ir gyvenimo (ir mąstymo) Amerikoje kalba. Vidinis žodžio skambesys, muzikinis garsas kartais man persipina. Bet išraiškos aiškios, literatūrinius balsus atskiriu.

Kaip jus keliai suvedė su vienos iš žymiausių lietuvių išeivijos leidyklos „Manyland books“, savo misija laikiusios lietuvių literatūros garsinimą pasaulyje, savininku, leidėju, rašytoju Stepu Zobarsku?

Stepą sutikau 1977 m. Žinojau, kad Manyland leidykla leidžia lietuvių rašytojų kūrybą angliškai. Parašiau jam laišką, susitikome pirmą kartą Niujorko Grand Central traukinių stotyje, keletą metų (ligi jo netikėtos mirties) bendradarbiavome. Manyland leidykla išleido ir mano pirmąją vertimų antologiją Selected Post-war Lithuanian Poetry. Tada, būdamas 27 metų, baigęs literatūros mokslus, norėjau parodyti pasauliui, kokia yra mūsų poezija, mūsų literatūra. Stepas siekė to paties, tai tie norai, sugebėjimai ir veikla gražiai sutapo.

Norėtųsi išsamiau sužinoti apie jūsų profesinę veiklą.

Studijavau anglų literatūrą Jeilio ir Niujorko universitetuose, apgyniau daktaro disertaciją. 18 metų dėsčiau Jeilio universitete, kur vedžiau poezijos, vertimo teorijos bei praktikos seminarus, vykdžiau administracines pareigas (dekano ir direktoriaus). 1998–2009 m. dirbau Konektikuto valstijos švietimo viceministru aukštajam mokslui, dabar dėstau anglų literatūrą ir einu prorektoriaus pareigas Sacred Heart universitete Fairfielde, Konektikute. Rašau eilėraščius anglų ir lietuvių kalbomis, verčiu poeziją ir prozą, ruošiu mokslinius straipsnius ir studijas, recenzijas ir apžvalgas. O namuose – kiemą tvarkau….

Esate pristatomas kaip dvikalbis poetas, kuriantis anglų ir lietuvių kalba. Kas lemia tokią kūrybos raišką ? Ar tokiu būdu savo poeziją dalinate lietuvių ir amerikiečių skaitytojui?

Apie tai kažkada jau esu aiškinęs taip: moku šiek tiek abi kalbas. Abi man asmeniškai svarbios, abi sukonstruoja pasaulį skirtingai, leidžia man mąstyti ir suprasti tą pasaulį kitaip. Rašau eiles gal ne kitiems, bet pačiam sau. Man labai patinka poezijos metaforinės galimybės, kalbos žadinanti galia eilutėse, giminystė (lietuvių kalba ypatingai) su pirmapradėmis dainomis. Visa, ką noriu suprasti, ką noriu (nors sau) papasakoti, ką noriu išaiškinti, randa stipriausią balsą poezijoje ir jos metaforose. Užtai, kad galiu rašyti dviem kalbomis – kurių struktūros ir pasaulėžiūros gan skirtingos – tai galiu dvipusiškai pajausti, pamatyti pasaulio dabartį ir gal net ateitį, giliau įžvelgti žmogų. Poetai, ir tikiu kad visi rašytojai, rašo „sau“, veria kūrybinius langus į gan savotišką ir egocentrišką bet taip pat moralinį pasaulį. Poezija man yra dialogas su savimi, ir per ją, su kitu žmogum. Esu giliai ir plačiai apdovanotas, kad turiu galimybes tokius dialogus, skirtingus ir gal net įdomius bei turtingus, kurti angliškai ir lietuviškai. Aiškiau save per juos suprantu. Mano skaitytojai, ypatingai tie, kurie moka abi kalbas, taip pat giliau supranta.

Esate išvertęs ir publikavęs daugelio lietuvių poetų, rašytojų kūrybos. Kokių atgarsių ji sulaukia JAV?

Amerikoje poezija nelabai skaitoma. O vertimus skaito gal net mažiau. Pradėjau versti ir vertimus spausdinti būdamas studentu, 20 metų amžiaus, norėdamas, kaip minėjau, parodyti pasauliui, kas yra ta mūsų Lietuva, kas yra mūsų poezija. Vieniems ta Lietuva buvo kuriozas, tokia senoviška, nelabai svarbi šalelė. Kitiems tie vertimai patiko kaip poezija, nepaisant, iš kokios kultūros kilusi. Leidyba Amerikoje, kaip ir beveik visam laisvam pasaulyje, yra „biznis“ – t.y., niekas knygos neleis, jei leidykla nesitiki iš to kokio nors „pelno“. Todėl gana sunku čia (Amerikoje) rasti leidyklą tokiems vertimams. Labai gerai, kad Lietuviškos Knygos skatina, remia. Linkiu jiems daug sekmės. Esu tikrai dėkingas jiems už paramą.

Dauguma mano vertimų susilaukė labai gerų atsiliepimų, ypač tarp amerikiečių poetų. Man tai ypač svarbu, nes tuos vertimus kuriu anglų kalba, angliškai kalbantiems.

Ar dažnai lankotės Lietuvoje? Kokie ryšiai jus sieja su čia gyvenančiais kūrėjais?

Esu buvęs Lietuvoje 14 kartų. Anksčiau – t.y., 1990-2003 m. – dažniau lankydavausi, bet pastaruoju metu, dėl visų pareigų darbe, ypatingai valdiškų, būdavo sunkiau išvažiuoti. Dabar, grįžęs į profesūrą (nors ir kartu su prorektoriaus pareigomis) tikiuos, kad bus lengviau atkeliauti. Studentai gal net apsidžiaugs jei „dingsiu“ iš seminaro savaitei.

Bendrauju Lietuvoje dažniausiai su Kornelijum Plateliu. Mes gražiai ir broliškai susidraugavę jau virš 20 metų. Taip pat ryšius daug metų palaikiau su rašytojais Vytautu Blože ir Nijole Miliauskaite (per Nijolę sutikau Kornelijų), su Sigitu Geda, Antanu Jonynu, Vladu Braziūnu, Kerry Shawn Keysu, Eugenijum Ališanka, Janina Riškute, Izraelyje gyvenančiu Icchoku Meru. Taip pat tarp mano Lietuvoje gerų bičiulių Lietuvoje priskiriu menininką Romą Orantą. Esu labai daug dabartinių Lietuvoje gyvenančių rašytojų kūrybos vertęs – antologijoms, PDR (Poetinis Druskininkų ruduo – J.B. pastaba) almanachui, The Vilnius review žurnalui, knygoms, kitiems leidiniams – ir jų visų kūryba man patinka. Gana sunku juos čia visus įvardinti.

Ar galėtumėte atskleisti artimiausius savo kūrybinius sumanymus bei artimiausius planus grožinės lietuvių literatūros vertimų baruose?

Ką tik (liepos 1, 2010) išėjo mano versta Agnės Žagrakalytės poezijos knyga Artistic Cloning, kurią išleido Amerikiečių leidykla Virtual Artists Collective Čikagoje. Smagu, kad šis leidinys susilaukė Lietuviškų Knygų paramos. Rašau dabar naujus eilėraščius anglų kalba, tikiuosi išleisti knygą 2012 metais, taip pat rašau naujas eiles lietuviškai. Gal kada nors ir jos atsiras pasaulyje.

Į pradžią >>>