2013-03-29
Mielas Icchokai,
prieš savaitę ilgokai vaikščiojau po Kelmę, pirmąsyk – ir po I. Mero aikštę. Buvau nuvykęs pravesti pamokos apie lietuvių literatūrą ,,Aukuro" vidurinėje mokykloje. Dėl 45 min keliavau visą dieną ten ir atgal, bet buvo įdomu.
Nežinau, ar rašiau kada, kad gal rašysiu kokį grožinį veikalėlį apie reformacijos laikų Lietuvą, toks romano siužetas sapnuojasi, bet jam nei jėgų, nei laiko dar iš dangaus nepasiprašiau. Evangelikų liuteronių bažnyčia Kelmėje yra pastatyta fundatorių, vienas kurių yra manosios Violetos prosenelis, jis buvo palaidotas tos bažnytėlės koplyčioje (rūsyje), bet ji buvo išplėšta, palaikai iš ten išmesti, dabar guli bendrame kape kitose Kelmės kapinėse, nėra net jo vardo ten.
Na, tai toks mano žemaitiškas „istorinis” nukrypimas.
Rašau sveikindamas su šv. Velykomis, kurios Lietuvoje kaip niekad šaltos... Minusas naktį, minusas ir dieną.
Linkėjimai Tau ir Fridai nuo manęs ir Violetos, kuri, deja, tebesigalinėja su diabeto grimasomis.
Linksmų!
V.




















2013-03-31
Mielas Vytautai,
prieš karą gyvenome prie pat tos bažnyčios, o po karo, jau gimnazistas, atsirėmęs į jos sieną, pirmą kartą pabučiavau mergaitę. Tad mes su Violeta jau beveik giminės.
Kaip keistai kartais susiliečia žmonių likimai.
Malonu, kad pabuvojai Kelmėje, o priedo dar pavaikščiojai po I. Mero aikštę - matai, kokį pokštą iškrėtė gimnazija ir municipalitetas.
Tegu būtų tad Minusas naktį, minusas ir dieną, kad tik be minusų – sveikatos grimasų.
Linkėjimai nuo Fridos ir manęs, sveikesni, linksmesni atšvęskite Velykas,
Apkabinu,
Icchokas

  Post sriptum
Į paskutinį laiškelį atsakymo nesulaukiau. Ketinau paskambinti, bet nepaskambinau. Jaučiuosi dėl to kaltas, nors raminu sąžinę, – netikėjau, kad Icchoką kas nors, net sunki negalia, gali staiga įveikti.
Tad komentuoti mudviejų kasdienio, kiek monotoniško ir kitiems neįdomaus, virtualaus pašto sakinių nereikia. Ką žodžiai sako, tegu sako. Vis dėlto, vieną kitą jų istorinį ar asmeninį kontekstą noriu prisiminti.
Iki Icchokui Merui išvykstant į Izraelį arčiau nebuvome pažįstami. Galimi kontekstai liudija: nebuvome ir labai toli vienas nuo kito. Kai 1960 metais įstojau į Kauno politechnikos institutą, Icchokas jame inžinerines studijas jau buvo pabaigęs prieš porą metų. Užtikau jo literatūrinės veiklos ir, tikriausiai, jo asmenybės charizmos pėdsakus – instituto laikraštį leidusių žmonių prisiminimus apie studentišką literatų sambūrį (kurį laiką veikusį nuo 1954 metų), tad su keliolika literatūrai neabejingų inžinerijos studentų įsteigėme panašų būrelį. Po to skaičiau jo knygas, žavėjausi talentingo autoriaus stiliumi. Kai pats prirašiau daugiau literatūrinių tekstų ir pradėjau suktis tarp Vilniuje gyvenusių rašytojų, gal tapome „iš matymo” pažįstami. Asmeninė mudviejų pažintis sustiprėjo ir jau niekur nedingo po 1989 metų, kai Meras apsilankė Lietuvoje, jau itin nekantriai laukiau kitos viešnagės, berods, tik po šešerių metų.
Icchokas buvo vienas iš tų retų egzodo rašytojų, kurie man dažnai paskambindavo telefonu. Nuo jo šilto ir kažkokio, tik jam būdingo, gyvenimo džiaugsmo, kaip ir rūpesčio, kurį konkrečiai aptardavome, mano širdy visada palengvėdavo. Užsikrėsdavau gera jo nuotaika, tikėjimu, ryžtu, net nežinau kuo, nors jam pačiam gyvenimas nebuvo lengvas. Beje, kurį laiką naujienų apie jį ir dažnai išgirsdavau „per malonę” – iš Edmundo Čepės, su studijų akademinės grupės (ER3) kolega Icchoku, nors ir nutolusio nuo inžinerijos, palaikiusio, sakyčiau, labai draugiškus ryšius. Kai atsirado internetas, jis papildė mudviejų bendravimą, bet nepakeitė telefono. Virtualus pasaulis mudu abu kiek gąsdino. Ir kai neatsiliepia telefonu ligos prispausta Vanda Juknaitė ar našle staiga patapusi Gražina Martinaitienė, Icchokui patikimiau atrodo man paskambinti nei parašyti. Susirašinėjome kalendorinėmis ar šventinėmis progomis, dar – esant neskubiam reikalui. Žodžių, kaip matyti iš tų keliolikos iš kompiuterio neištrintų laiškelių, būdavo mažai, bet kokie visi mudviem jie svarbūs, reikalingi, daug ką pasakantys ir ne mažiau kažko paliekantys anapus savęs!
Dabar jau apmaudu, kad laiškučių nebranginau, ankstyvesnių ir neišsaugojau. Net menkas jų archyvas liudija tą tylų, dorą, žėrintį, anot, Vandos Juknaitės, Icchoko žmogiškumą, tą jo norą pačiam apkabinti kitus ir pačiam visada likti apkabintam.