Šis jubiliejus nėra visai tikras. Sesers liudijimu, kad galėtų po karo visiškai vieniems pasaulyje likusiems vaikams išduoti kokius nors dokumentus, komisija turėjo pagal išvaizdą nustatyti jų metus. Icchokas buvo labiau sunykęs. Jį priglaudė didelė šeima, jie patys badavo. Komisija jį pajaunino dvejais metais. Janina atrodė kiek geriau, jai nurašė vienerius metus. Katastrofa lydėjo juos visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Janina neatsitraukė nuo brolio visus paskutinius dešimt mėnesių. „Aš jį glosčiau ir bučiavau. Ir jis mane glostė ir bučiavo“. Jau visai prieš mirtį Icchokas paklausė:
- Ar tikrai mano mamą sušaudė?
- Sušaudė tikrai.
- Tai kodėl man nesakei?

- Nenorėjau tavęs jaudinti.
- Mama, mama, sugrįžk, man labai skauda.
Icchoko Mero sesers J. Gersh eileraštis, skirtas broliui, Lietuvai