Icchoko Mero pamokos: Respublikinės premijos lauretas, Nacionalinės lauretas - pusės amžiaus patirtis
  <...>
   Mero romanai buvo iššūkis to meto skaitytojams ir kritikams (sovietmečiu – išskirta D. B), jie siūlė visai naują skaitymo koncepciją, rėmėsi tvirta, visus klodus apimančia struktūra. Lietuvoje, tradiciškai įpratusioje labiau pasitikėti jausmu, o ne protu, racionalus teksto konstravimas ne visuomet yra priimtinas, tad suprantama, kad Mero kūryba ne vienam turėjo atrodyti per daug „struktūralistiška“ kita vertus, teksto tirštumą vertinusiems skaitytojams Meras atrodė rašytojas „be savo stiliaus“ (Icchokas Meras: žinomas ir nežinomas meistras: mokslinės konferencijos, vykusios 2004 m. spalio 8 d., medžiaga / sud. Loreta Mačianskaitė, Vilnius, 2005, p. 41.). Verta dėmesio rusų tyrinėtojo Levo Aninskio įžvalga, kad to meto lietuvių literatūros kontekste Meras siejosi ne su proza, o su poezija, pirmiausia su Mieželaičio Žmogumi (Besikartojančios erdvės: pokalbiai su Icchoku Meru ir kūrybos interpretacijos / sud. Loreta Mačianskaitė ir Skaistė Vilimaitė, Vilnius, 2009, p. 270.). Mero kūrybos savitumas verčia mus gerokai permąstyti pozicijas literatūros lauke; tokiame kontekste visai kitaip pradeda atrodyti lietuvių prozos modernėjimo kreivės, kitaip dėliojasi pirmojo modernaus, pirmojo siurrealistinio ar dar kitokio pirmojo romano etiketės virtualiame geriausių sovietmečio meno kūrinių muziejuje. Merui buvo be išlygų atiduotas holokausto įprasmintojo vainikas, tačiau jo kūrybos reikšmė lietuvių literatūros modernėjimui ir poveikis daugeliui kitų prozininkų liko visai nereflektuota. Negana to, kaip rašytojas Meras Lietuvoje įvertintas tik 2005 m., kai jo novelių knyga Stotelė vidukelėj pelnė Žemaitės premiją, skiriamą už kūrinį kaimo tema; lig šiol Mero romanai nėra įtraukti į Lietuvių rašytojų sąjungos leidžiamą X X a. lobyno seriją.
  <...>
Visą straipsnį skaitykite: Gimtasis žodis. 2011, Nr.3, p.6

http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2011~1367183187041/DS.002.0.01.ARTIC