Fragmentai iš romano „Aušros pažadas“

(Vilnius: Baltos lankos, 2014 ; vertė Violeta Tauragienė)

 

Turėjome kaimynų, ir tie kaimynai motinos nemėgo. Smulkieji Vilniaus buržua ničniekuo nesiskyrė nuo kitų miestų buržua, ir apie svetimšalės lakstymus pirmyn atgal su lagaminais ir kartoninėmis dėžėmis, kurios atrodė paslaptingos ir įtartinos, netrukus buvo pranešta lenkų policijai, tuomet labai jau įtariai žiūrėjusiai į pabėgėlius iš Rusijos. Motina buvo apkaltinta vogtų daiktų slėpimu. Savo šmeižikus ji suniekino lengvai, bet gėda, skausmas, pasipiktinimas ją kaip visada įsiutino.

<...>

Motina žengė nuo vienų durų prie kitų skambindama, belsdama ir kviesdama visus gyventojus išeiti į laiptinę.

<...>

 Niekingos buržujiškos blakiūkštės! Jūs net nežinote, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės Legiono ordino kavalierius, didis dramaturgas, Ibsenas, Gabrielis d'Anuncijus! Jis...

Užsikirto, paieškojo žodžių, kurie juos visiškai sutriuškintų, parodytų, kas yra toji aukščiausia nenuneigiama žemiška sėkmė, ir išpyškino:

 Jis siūdinsis drabužius Londone!

Dar ir dabar mano ausyse skamba garsus, smagus buržujiškų blakiūkščių juokas.

 ***

Būsimoji mano didybė, motinos dramatiškai atskleista Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo gyventojams, ne visiems to spektaklio žiūrovams sukėlė juoką.

Buvo tarp jų toks ponas Piekelny, o, išvertus iš lenkų kalbos, tai reiškia „Pekliškas“.

<...>

 Motinos jaučia tokius dalykus, – paaiškino jis. – Gal tu išties tapsi didžiu žmogumi. Gal net rašysi į laikraščius arba knygas...

 Jis pasilenkė prie manęs, vieną ranką uždėjo man ant kelio. Pritildė balsą.

 Taigi kai tu susipažinsi su didžiais žmonėmis, garsiais žmonėmis, pažadėk, kad jiems pasakysi...

Beprotiška ambicijų liepsna sužvilgo jo pelės akyse.

 Pažadėk, kad jiems pasakysi: Didžiosios Pohuliankos 16-ajame name, Vilniuje, gyveno ponas Piekelny...

<...>

Ta maloni Vilniaus pelė seniai jau baigė menkutę savo egzistenciją nacių krematoriumų krosnyse, drauge su keliais milijonais kitų Europos žydų.

Tačiau aš vis dar uoliai vykdau savo pareigą, kai tik susitinku su šio pasaulio galingaisiais.

 ***

Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo kiemas mano atmintyje išliko tarsi didžiulė arena – čia išėjau gladiatoriaus mokslus, kuriuos pritaikiau ateities kovose. Patekęs į jį pro seną arką viduryje išvysdavai didžiulę plytų krūvą – liekanas šaudmenų fabriko, kurį partizanai susprogdino per patriotines lietuvių ir lenkų kariuomenių kovas; tolėliau – malkinė, už jos – dykra, apaugusi dilgėlėmis, su kuriomis nuolat kariaudavau, ir tai buvo vienintelės išties pergalingos kovos mano gyvenime.