Jonas Jablonskis – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas, jos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, jos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“.

Apie šį jo mokymąsi Marijampolės gimnazijoje yra išlikę įdomių faktų. Pirmieji mokslo metai Jonukui baigėsi nesėkmingai – jis buvo paliktas toj pačioj klasėj antrus metus. Bijodamas prarasti finansinę dėdės – Keturvalakių klebono prelato Šipailos paramą, būsimasis kalbininkas tiesiog nusipirko buteliuką „chloros“ ir ištaisė žodį neperkeltas į perkeltas, o nepatenkinamus pažymius – į patenkinamus… O vėliau, po poros metų, kai viskas paaiškėjo, J. Jablonskis jau buvo pirmas mokinys klasėje ir jam tęsti mokslų niekas nebetrukdė.

1880 m. jis baigė Marijampolės gimnaziją aukso medaliu ir kaip valdžios stipendininkas įstojo į Maskvos universiteto istorijos ir filosofijos fakultetą studijuoti klasikinės filologijos.

Jam teko verstis įvairiais darbais, dirbti korepetitoriumi, teismo raštininku. Kelerius metus dirbo mokytoju dvaruose ir tik 1889 m. per bičiulių protekciją pateko į Mintaujos gimnaziją lotynų ir graikų kalbų mokytoju. Čia jis vedė savo kolegę lietuvę mokytoją Konstanciją Sketerytę, susilaukė pirmosios dukrelės, bet ši po savaitės mirė. Mintaujoje Jablonskiams gimė dar trys vaikai: Konstantinas, Ona ir Julija.     

Jablonskio veikla neliko nepastebėta caro žandarų – 1896 m. jis iškeliamas į Taliną (Revelį). Šį perkėlimą Jablonskis laikė tremtimi. Vis dėlto ir Talino periodas labai reikšmingas: čia Jablonskis ėmė redaguoti Antano Juškos lietuvių–lenkų–rusų kalbų žodyną, šiuo laikotarpiu  kartu su P. Avižoniu parašė „Lietuviškos kalbos gramatiką“, išspausdintą 1901 m. Tilžėje P. Kriaušaičio slapyvardžiu,  – vieną reikšmingiausių lietuvių kalbos gramatikų.

Iš Talino gimnazijos Jablonskis atleidžiamas už draudžiamų leidinių platinimą, o 1902 m. ištremiamas  į Pskovą.

Grįžęs iš tremties, Šiauliuose nelegaliai mokė lietuvių kalbos, tvarkė Zubovų archyvą. Nuo 1904 m. dirbo lietuviškų laikraščių redakcijose Vilniuje, mokytoju Panevėžyje, Breste. Vėliau mokytojavo Gardine, Veliže, Voroneže (dėstė lietuvių ir lotynų kalbas).

1918 m. Jablonskis su kitais lietuviais grįžta į Vilnių, bet jį užėmus lenkams, gauna leidimą su šeima išvažiuoti į Kauną.

Kaunas – paskutinė Jablonskio gyvenamoji vieta: čia jis gyveno iki mirties. Jablonskis į Kauną atvyko būdamas labai prastos sveikatos, apimtas paralyžiaus,  tačiau Kaune praleisti vienuolika metų bene patys vaisingiausi Jablonskio gyvenime: čia jis dėstė įvairiuose kursuose, 1922 m. Kauno universitetas išsirinko Jablonskį garbės nariu ir profesoriumi, jis vadovavo Rašybos, Terminologijos komisijoms. Per dešimt metų parašė net 234 straipsnius, kasmet išeidavo jo darbų atskirais leidiniais („Lietuvių kalbos gramatika“ (1922), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928). Ne veltui vienas mėgstamiausių kalbininko posakių buvo „Laboramus!“ („Dirbkime“!).

Savo dirbamą kalbos darbą jis laikė didžiausia pareiga lietuvių tautai, tėvynei. Dar prieš lietuviškos spaudos atgavimą J. Jablonskis nuolat tobulino literatūrinę lietuvių kalbą, valė ją nuo barbarizmų ir slavizmų, parašė pirmąją jau minėtą gramatiką, vėliau – „Lietuvių kalbos sintaksę“ (1911), dar iki nepriklausomybės atkūrimo parengė dviejų dalių „Vargo mokyklos“ chrestomatiją, lietuvių kalbos taisyklių rinkinį „Mūsų rašyba“, „Mūsų žodynėlį“ ir kitus darbus.

Šiandien sunku nustatyti, kiek per tą laiką knygų ir kitokių darbų Jablonskis yra redagavęs, taisęs jų kalbą, konsultavęs. Tuo laiku kiekvienas autorius, nepasitikintis savo kalbos mokėjimu, bet norintis išleisti knygą taisyklinga kalba, stengdavosi pasitarti su Jablonskiu. Jis redagavo ir žymių rašytojų G. Petkevičaitės-Bitės, J. Biliūno, Žemaitės ir kt. kūrinius (beje, būtent Jablonskis sugalvojo Žemaitės slapyvardį).

Tiktai J. Jablonskio dėka įsigalėjo dabartinės lietuvių kalbos gramatinė ir fonologinė sandara, padėti sintaksės mokslo pagrindai. Jablonskis į mūsų kalbą yra įdiegęs daugybę geriausių naujadarų, be kurių nė vieną dieną šiandien negalime apsieiti, kaip antai: ateitis, praeitis, tautietis, valstietis, mokslininkas, bendradarbis, valdyba, teismas, vaizduotė, įtaka, įspūdis, pažanga, deguonis, pirmadienis ir kt. Tačiau Jablonskis negailestingai vijo iš raštų nevykusiai nukaltus naujadarus, pvz.: ateitinė (= ateitis), įtūra (= turinys), mokslinyčia (= mokykla), rankvedys (= vadovėlis), rašėjas (= rašytojas), vaizdena (= vaizduotė) ir kitus.

J. Jablonskis pagrįstai laikytinas lietuvių kalbos tėvu, ir jo veikalais rėmėsi visi mūsų kalbos tobulintojai. Kaip rašo amžininkai ir jo buvę mokiniai, iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų, jau nebegalėdamas valdyti rankų ir pats rašyti, J. Jablonskis sutelkė aplink save būrį padėjėjų entuziastų kalbininkų, kurie ir užrašė mūsų didžiojo kalbininko paskutiniųjų metų nepaprastai vertingas mintis ir patarimus toliau puoselėjant lietuvių kalbą. 

1927 m. J. Jablonskiui įteiktas aukščiausias Latvijos civilinis apdovanojimas – Latvijos Trijų žvaigždžių ordinas, 1928 m. jis apdovanotas  Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu.

Mirė J. Jablonskis 1930 m. vasario 22 d., ir visas Kaunas palydėjo didžiausią lietuvių bendrinės kalbos ugdytoją į amžinojo poilsio vietą Petrašiūnų kapinėse. Verta pacituoti vieno nekrologo žodžius, J. Jablonskiui mirus: „1930 m. vasario 23 d. mes nustojome Jo, visą savo gyvenimą paaukojusio mūsų vargo kraštui. Gausingos minios, sekusios Jo karsto, begalė vainikų, sudėtų ant Jo kapo, gedulo vėliavos, papuošusios Lietuvą, – visa tai tik menkoje dalelėje gali atvaizduoti mus ištikusį liūdesį, tą meilę ir pagarbą, kuriuos mes velioniui jautėme ir pareiškėme palydėdami Jį į amžino poilsio vietą. Vargo sūnus, Jis per visą savo gyvenimą nenustojo juo buvęs ir nenuilstamu darbu ir savo skaisčiu gyvenimo pavyzdžiu paliko mumyse neišdildomą paveikslą žmogaus, kurio vardą ir nuopelnus minės ne vien gausingas skaičius Jo mokinių, bet lygiai dar daugelis mūsų krašte gimstančių kartų“. 

Šaltiniai

Įžymus lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis / J. Palionis ; Lietuvos TSR politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija. – Vilnius : Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1955. – 34, [2] p.

Jonas Jablonskis / A. Piročkinas. – Kaunas : Šviesa, 1980. – 99 p.

Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 2001–. – [T.] 8, p. 457–458.